R. Hesmondhalghas sako, kad kiekvieną savaitę ieško ir prašo darbo, o pernai Džordžtauno universitete įgijo žurnalistikos magistro laipsnį. Jis sako, kad darbo paieškas netgi išplėtė iki darbo restoranuose ir mažmeninėje prekyboje – pavyzdžiui, „sandėliuoti lentynas ir gaminti kepinius“. Visgi, darbo paieškos buvo nesėkmingos.
Vyras sako, kad jo žurnalistinis išsilavinimas neatvėrė jam jokių durų ir kad jis yra pernelyg kvalifikuotas daugeliui pradinio lygio pareigų, į kurias pretendavo, o tai, jo manymu, sumažino kai kurių darbdavių norą jį įdarbinti.
Be aukštojo išsilavinimo sudėtinga gauti darbą
Nors vyrų nedarbo lygis yra žemas, palyginti su praėjusiais dešimtmečiais, R. Hesmondhalghas yra vienas iš tų vyrų, kurie sunkiai randa darbą arba apskritai nustoja jo ieškoti. Darbo statistikos biuro duomenimis, 1950 m. apie 97 proc. 25–54 metų amžiaus amerikiečių vyrų turėjo darbą arba aktyviai jo ieškojo. Birželio mėnesį šis rodiklis sumažėjo iki maždaug 90 proc., nors tai didžiausias rodiklis nuo 2010 m.
Šis sumažėjimas aiškinamas tuo, kad pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriems vyrams tapo sunku gauti gerai apmokamą darbą neturint aukštojo išsilavinimo. Šie iššūkiai vyrams išlieka ir šiandien, net jei vis daugiau įmonių tapo atviros įdarbinti kandidatus be aukštojo mokslo diplomo. Tačiau, kaip gali paliudyti R. Hesmondhalghas, diplomo turėjimas negarantuoja sėkmės darbo rinkoje. Kai kuriems žmonėms gali neapsimokėti pakloti didelę sumą už mokslą ir siekti diplomo.
R. Hesmondhalghas papasakojo, kodėl, jo nuomone, darbo paieškos buvo tokios sudėtingos ir ką jis planuoja daryti toliau.
Vyro diplomai ieškant darbo jam nepadėjo
R. Hesmondhalghas sako, kad negaudamas nuolatinių pajamų jis buvo priverstas pasikliauti studentų paskolomis, „Amazon“ išleistos knygos jaunimui pardavimais, su tėvo mirtimi susijusiais draudimo pinigais ir motinos neįgalumo išmokomis, kurių dalį ji dalijasi su juo.
Norėdamas sutaupyti pinigų nuomai, jis neseniai persikraustė iš Vašingtono į Arlingtoną Virdžinijos valstijoje. Jis sako, kad jei ir toliau bus sunku dirbti, kitais metais tikriausiai persikels gyventi pas motiną.
Vyras sako, kad jo darbo paieškos strategija – būti maždaug šešių internetinių darbo skelbimų portalų adresatų sąraše, kai įmanoma, teikti paraiškas asmeniškai, o ne internetu, ir plėsti paiešką beveik į bet kurį darbą, kuriam jis jaučiasi tinkamas.
Idealiu atveju jis norėtų įsidarbinti žurnalistikos srityje, kurioje yra įgijęs du išsilavinimus. Jis mano, kad jam sunkiai sekėsi rasti darbą žurnalistikoje, nes daugumoje jo ieškomų pareigų reikalaujama nuo trejų iki penkerių metų oficialios patirties naujienų redakcijoje, o jis tokios patirties neturi. Nepadėjo ir tai, kad visoje žiniasklaidoje sulėtėjo įdarbinimas.
Ankstesnė darbo patirtis negelbėja situacijos
Kalbant apie su žurnalistika nesusijusias pareigas, jis sako, kad jo išsilavinimas koledže veikė jo nenaudai.
„Visur, kur pamatau skelbimą apie įdarbinimą ir manau, kad man būtų patogu ten dirbti, nueinu ir pasikalbu su vadovu, – sakė jis. – Iš pradžių jų akys nušvinta, bet po to, kai papasakoju apie savo kvalifikaciją, jie tiesiog dingsta. Nenoriu meluoti, bet atrodo, kad sąžiningumas yra blogiausia strategija“.
Jis taip pat sako, kad ankstesnė darbo patirtis pradinėse pareigose neatrodo vertinga.
„Kalbant apie žemo lygio juodus darbus, patirtis nėra problema“, – sakė jis ir pridūrė, kad yra dirbęs picerijose, šunų veislynuose ir prekybos centruose.
R. Hesmondhalghas sako, kad pastaraisiais metais arčiausiai įdarbinimo jis buvo priartėjęs, kai kreipėsi dėl darbo Aukščiausiojo Teismo ir JAV Kapitolijaus politikos agentūrose. Jis sako, kad iš abiejų gavo preliminarius darbo pasiūlymus, bet dėl kažkokių priežasčių jie žlugo.
Nesiruošia nuleisti rankų
Vyras sako, kad ketina tęsti darbo paieškas tiek, kiek reikės. Jis sako, kad kol ieškos, toliau mokysis Harvardo internetinėje kūrybinio rašymo programoje, norėdamas dar labiau pagerinti savo rašytojo kvalifikaciją ir „išlikti aktyvus“.
R. Hesmondhalghas atvirauja, kad jam trūksta darbo ir tikslo jausmo, kurį jis gali suteikti.
„Man skaudu matyti tiek daug žmonių ir naujienų, kuriose rašoma, kad įdarbinama rekordiškai daug darbuotojų, o aš negaliu nieko gauti net už minimalų atlyginimą, – sakė jis. – Nesvarbu, kam išleidau studijų metus ir dešimtis tūkstančių dolerių, kad būčiau kvalifikuotas“.
