vlada stankūnienė

Juodgiris, Margai, Strazdinė, Čivonys – kas sieja šias ir dar per 4 tūkst. panašių Lietuvos gyvenviečių? Čia nebegyvena nė vienas žmogus. Demografinės tendencijos Lietuvoje išties gąsdinančios – gyventojų prieaugis fiksuojamas viso labo trijuose miestuose. Kokios Lietuvos perspektyvos netapti dykviete? 2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 3,4 tūkst. gyvenviečių, kur nesurašyta nuolatinių gyventojų. Per 2011 m. surašymą užfiksuota per 4,2 tūkst. tokių vietų.

Diskutuojant apie nekilnojamojo turto perspektyvas Lietuvoje ne ką mažiau svarbus faktorius nei palūkanos, kainos ar geopolitinė situacija yra skaudžioji šalies problema – emigracija. Ar dar bus kam būstą pirkti Lietuvoje po 10 metų ir kokie vaistai sustabdytų gyventojų skaičiaus mažėjimą? Kasmet emigruoja vis daugiau žmonių, o ir šeimyninio gyvenimo ypatybės skiriasi – šeima kuriama vėliau, jaunimas migruoja, neprisiriša prie vieno būsto.

Pastaruosius kelerius metus „tautos rykšte“ vadinta emigracija mažėjo, o specialistai ėmė kalbėti apie pozityvius pokyčius, džiaugdamiesi šviesa tunelio gale. Tačiau ta šviesa pernai užgeso ar bent gerokai prigeso, kai išvykusiųjų skaičius pernai vėl šovė į viršų.

Demografijai kelti veikia tos priemonės, kurios leidžia suderinti darbą ir šeimą – ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio vaikų priežiūros paslaugos, „Žinių radijui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros profesorė. habilituota daktarė Vlada Stankūnienė. „Matome, kad naujieji mikrorajonai, kur būna šeimos su mažais vaikais, ten lopšelių, darželių labai trūksta arba jų net nėra. Nėra sistemos, nėra nuoseklios pagalbos. Viskas yra labai fragmentiška.

Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas 2000-2013 metais buvo intensyviausias Europos Sąjungoje (ES), sako Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė. „Šį šimtmetį Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas vyko sparčiausiais tempais tarp visų šalių. Jau dveji metai, kai mūsų mažiau kaip trys milijonai“, - Seime trečiadienį surengtoje diskusijoje demografijos klausimais sakė V.Stankūnienė. Pasak profesorės, Lietuva pastaraisiais metais labiausiai mažėjo dėl didelės emigracijos.

Jei demografinės tendencijos šalyje nesikeis, po pusantro šimto metų iš Lietuvos liks tik Panevėžys.   – Ne taip seniai pristatėte naują tyrimą. Kokia dabar demografinė Lietuvos padėtis? – „Balsas.lt savaitė“ klausė profesorės Vlados Stankūnienės, vadovaujančios Lietuvos socialinių tyrimų centro Demografinių tyrimų institutui. – Visa Europa demografiškai nyksta, taip pat ir Lietuva. Pasakyti, kada išnyks kokia šalis – labai sunku.

Lietuvės šiemet per pirmąjį metų pusmetį gimdė daugiau nei 2008-aisiais per tą patį laikotarpį. Gimstamumo padidėjimas užfiksuotas ir Panevėžio mieste bei rajone. Dabar, kai mažinamos motinystės (tėvystės) išmokos, pasigirsta gąsdinimų, kad moterys vėl liausis gimdžiusios. Tačiau demografijos specialistai teigia, kad moterys daugiau gyvybių į pasaulį paleido ne dėl to, jog valdžia sudarė sąlygas dvejus metus auginti atžalą ir gauti beveik tą patį atlyginimą, koks buvo, kai dirbo.

Lietuvoje šiuo metu formuojama šeimos bei paramos jai politika motinystę paverčia socialinės atskirties sinonimu, teigia visuomeninių organizacijų atstovės. Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovės Margaritos Jankauskaitės teigimu, Seime aktyviai palaikomi įstatymai, galintys apsunkinti daugelio motinų padėtį bei kuriantys rimtas kliūtis toms moterims, kurios motinystę siekia planuoti sąmoningai.

„Balsas.lt“ ragina klausti „Žinių radijo“ laidos dalyvius. Šiandien Prezidentūroje pristatomas leidinys „Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida“. Ekspertai, nagrinėjantys demografinę situaciją, nemato požymių, kad ji per artimiausius metus pradėtų gerėti.

Pernai atlikto tyrimo duomenimis, vidutinis norimas vaikų skaičius Lietuvoje siekia 2,3, tačiau realiai šeimoje auginamų vaikų vidurkis tėra 1,3. Pagrindinė tokio atotrūkio priežastis – tėvų baimė dėl vaiko ateities. Pagal tarptautinį „Dialog“ projektą atliktas reprodukcinės elgsenos tyrimas, kurį finansavo Europos Komisija, parodė, kad neatitikimas tarp norimo ir realiai turimo vaikų skaičiaus egzistuoja visose 14-oje tirtų Europos valstybių. Tačiau Lietuvoje šis skirtumas vienas didžiausių.