Pernai atlikto tyrimo duomenimis, vidutinis norimas vaikų skaičius Lietuvoje siekia 2,3, tačiau realiai šeimoje auginamų vaikų vidurkis tėra 1,3. Pagrindinė tokio atotrūkio priežastis – tėvų baimė dėl vaiko ateities.
Pagal tarptautinį „Dialog“ projektą atliktas reprodukcinės elgsenos tyrimas, kurį finansavo Europos Komisija, parodė, kad neatitikimas tarp norimo ir realiai turimo vaikų skaičiaus egzistuoja visose 14-oje tirtų Europos valstybių. Tačiau Lietuvoje šis skirtumas vienas didžiausių.
Tai „Omni.lt“ patvirtino Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. Vlada Stankūnienė, kuri koordinavo „Dialog“ projekto įgyvendinimą Lietuvoje ir kuri yra susipažinusi su kol kas viešai nepaskelbtais visų tyrime dalyvavusių valstybių duomenimis.
Išleisti kelis vaikus į mokslus – nerealu
V. Stankūnienės teigimu, turėti daugiau vaikų lietuviams pirmiausia trukdo baimė dėl jų ateities. Anot jos, šalies provincijoje netgi vieną vaiką išleisti į mokslus sudėtinga.
„Tarkime, gyvena puiki šeima Balbieriškyje. Vaiką pamaitinti ji gali, tačiau išleisti į mokslus dažnai neturi iš ko. Tai paliečia visą kaimą, visus mažuosius miestus, kur didelis nedarbas ir mažos pajamos. O mes viską matuojame Vilniaus mastais, todėl kartais nepastebime akivaizdžių problemų“, – kalbėjo profesorė.
Jeigu šeima turi daugiau negu vieną vaiką, perspektyva tampa dar niūresnė. „Pabandyk išleisti 2-3 vaikus iš Balbieriškio į mokyklą, nupirkti visus sąsiuvinius. Arba išleisti į universitetą, sumokėti už buto nuomą ar bendrabutį. Tai nerealu“, – įsitikinusi V. Stankūnienė.
Ji pridūrė, kad net ir Vilniuje gyvenančiai, pavyzdžiui, medikų, šeimai išleisti į mokslus 3 vaikus labai sudėtinga.
Pašalpomis lepintos tik skurstančios šeimos
Įvairios apklausos rodo, kad gyventojų tolerancija daugiavaikėms šeimoms mažėja. Tai nenuostabu žinant, kad žiniasklaidoje dažnai pasirodo reportažų apie asocialias šeimas, kurioms už vaikus gaunamos pašalpos yra vienintelis pajamų šaltinis.
Tačiau negalima visos kaltės suversti vien žiniasklaidai. Kaip pažymi Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos narė Irena Degutienė, šalies valdžia iki šiol labiau rūpinasi ir pašalpomis lepina būtent skurstančių šeimų vaikus.
„Tie tėvai, kurie gali kokybiškai išauklėti vaikus, suteikti jiems meilę, šilumą, paramos negauna. Orientuojamasi į mažas pajamas gaunančias šeimas. Bet parama turi būti skiriama vaikui, nepriklausomai nuo tėvų turimų pajamų“, – „Omni.lt“ sakė I. Degutienė.
Iš tiesų didelė dalis su vaikais susijusios paramos priklauso nuo šeimos turto ir pajamų. Nepasiturinčios šeimos gali pretenduoti į socialines pašalpas, kompensaciją už būsto šildymą, nemokamą vaikų maitinimą mokyklose ar paramą ruošiant vaikus mokyklai.
I. Degutienės vertinimu, tokia politika palanki asocialioms šeimoms, o valstybei ji atneša nemažų nuostolių. „Kai visa socialinė politika orientuota į asocialius asmenis, tai jų pagimdyti vaikai anksčiau ar vėliau grįžta valstybės globon“, – teigė politikė.
Vyriausybė keičia požiūrį į problemą
Objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad pastaraisiais metais Vyriausybė didesnį dėmesį ėmė skirti ir nuo šeimos pajamų nepriklausančios paramos teikimui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė įvardijo tokias paramos visoms šeimoms rūšis: „Kiekvienam gimusiam kūdikiui dabar skiriama 1000 litų vienkartinė išmoka, nepriklausomai nuo jo tėvų pajamų. Šeimoms, kurios augina vieną ar du vaikus, iki vaikui sukaks 3 metai, kas mėnesį skiriama 93,75 litų per mėnesį išmoka, o vaikui nuo 3 iki 7 metų – 50 litų per mėnesį išmoka, t.y. vadinamieji „vaiko pinigai“. Nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. vieną ar du vaikus auginančioms šeimoms „vaiko pinigai“ bus mokami vaikams iki 9 metų. Tolydžio siekiame, kad šią išmoką gautų visi vaikai iki 18 metų“.
Daugiavaikėms šeimoms skiriamos išmokos, pasak ministrės, yra dar didesnės. Šeimoms, kurios augina tris ir daugiau vaikų, kiekvienam vaikui iki 3 metų mokama 137,5 litų per mėnesį išmoka, o vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, kol jis baigs dieninę mokymosi įstaigą (bet ne ilgiau kaip iki 24 metų) mokami „vaiko pinigai“ – 50 litų per mėnesį.
Kitas būdas, kaip paskatinti dirbančius ir didesnes pajamas gaunančius žmones turėti daugiau vaikų, – tai motinystės (tėvystės) pašalpos didinimas.
„Pastebime tendenciją, kad vaikų skaičius dirbančiųjų šeimose pastaraisiais metais nuolat mažėja. Jauni žmonės nesiryžta nors ir laikinai nutraukti darbo karjerą ir auginti vaikus. Šeimos, gaunančios vidutines ir didesnes pajamas, nenori prarasti dalies savo pajamų, baimindamosi, kad jų gali nepakakti tinkamai išlaikyti šeimą ir auginti vaiką tol, kol motina, o vėliau – kažkuris vienas iš tėvų, galės vėl dirbti ir gauti visą atlyginimą“, – „Omni.lt“ teigė V. Blinkevičiūtė.
Todėl planuojama keliais etapais gerokai padidinti motinystės (tėvystės) pašalpas. Šiandien vaiko priežiūros atostogų išėjusiam asmeniui mokama 70 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai. Bet jau nuo šių metų gruodžio 1 d. šią pašalpą ketinama padidinti iki 85 proc. kompensuojamo uždarbio.
Ministrė pridūrė, kad kitame etape, nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., motinai, iki vaikui sukaks 6 mėnesiai, numatoma mokėti 100 proc. kompensuojamo uždarbio dydžio pašalpą. Šiuo metu 100 proc. kompensuojamo uždarbio motina gauna tik už 56 dienas po gimdymo.
Investuoti į vaikus reikia šiandien
Atsigręždama į vidurinės klasės šeimas, Vyriausybė žengia teisingu keliu, pripažįsta I. Degutienė. Tačiau reformų tempas, jos nuomone, galėtų būti greitesnis.
„Jei lauksime, kol Lietuvos BVP vienam gyventojui susilygins su Švedijos ar Norvegijos, neaišku, kokia demografinė situacija bus Lietuvoje po dešimties metų“, – perspėjo I Degutienė.
Ji įsitikinusi, kad valstybės investicija į vaikus tikrai atsipirktų: „Vidurinei klasei teikiama parama vaikams būtų tarsi kreditas – kai jų vaikai užaugtų, išsimokslintų, jie savo darbu tą kreditą grąžintų“.
