Jei demografinės tendencijos šalyje nesikeis, po pusantro šimto metų iš Lietuvos liks tik Panevėžys.
– Ne taip seniai pristatėte naują tyrimą. Kokia dabar demografinė Lietuvos padėtis? – „Balsas.lt savaitė“ klausė profesorės Vlados Stankūnienės, vadovaujančios Lietuvos socialinių tyrimų centro Demografinių tyrimų institutui.
– Visa Europa demografiškai nyksta, taip pat ir Lietuva. Pasakyti, kada išnyks kokia šalis – labai sunku. O gal neišnyks ir demografinė pusiausvyra bus atkurta? Atlikti solidūs tyrimai: jei vidutinis vaikų skaičius sumažėja iki 1,3 vaiko vienai moteriai], tai per 40 metų populiacija sumažėja perpus. Esame apskaičiavę ir mes. Kiek bus gyventojų po 150 metų, jei vidutinis gimstamumas išliks apie 1,3–1,5 vaiko. Gauname 100 tūkst. gyventojų – maždaug tiek, kiek gyvena Panevėžyje. Žinoma, skaičiuota atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, ekstremalias situacijas. Dabartinė padėtis Lietuvoje – tikrai ekstremali.
– Regis, visoje Europoje atrodome prasčiausiai?
– Jei kitos Europos šalys nyksta dėl mažo gimstamumo, nors jis ir didesnis nei pas mus, mūsų populiacija nyksta ne vien dėl jo, bet ir dėl emigracijos, didesnio nei kitose Europos Sąjungos šalyse mirtingumo.
Esame vieni tų, kurių padėtis blogiausia. Nenoriu būti blogu pranašu, tai nemalonu, tačiau taip yra: nieko gero nežada visas komplektas rodiklių, kurie lemia populiacijos mažėjimą. Gimstamumas pas mus nėra pats mažiausias – jis mažiausias Slovakijoje ir Rumunijoje (apie 1,3 vaiko).
Komplektas – gimstamumas, mirtingumas, migracija. Pagal pastarąjį rodiklį, skaičiuojant 1 tūkst. gyventojų, mūsų šalies rodikliai yra vieni neigiamiausių. Tai lemiamas gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnys šiuo metu. O vyrų mirtingumas Lietuvoje – pats didžiausias tarp visų Europos Sąjungos šalių.
Ir tas komplektas rodo, kad mūsų demografinė padėtis blogiausia.
Latvijoje mirtingumo rodikliai mažesni. Nors pas mus rodikliai visąlaik buvo geresni nei Latvijoje, dabar viskas pasikeitė – mūsiškiai blogesni. Estijoje, vertinant tiek pagal gimstamumą, tiek pagal gerokai mažesnę emigraciją, padėtis gerokai geresnė. Šiuo metu Estijoje geresni ir mirtingumo rodikliai, nors dar prieš keletą metų buvo atvirkščiai – geresni buvo pas mus.
– Tačiau pastaruosius keletą metų buvo juntamas gimstamumo padidėjimas – valdžia gyrėsi, kad tai dėl jos vykdomos šeimos politikos. Priežastys, regis, visai kitos, tiesa?
– Jei pasižiūrėsime, visose pokomunistinėse šalyse gimstamumas ėmė mažėti nuo 1990 metų. Ir visose draugiškai kone vienu metu pradėjo didėti. Nuo 1990-ųjų pradžios keitėsi šeimos modelis atidedant vaikų gimdymą sulaukus gerokai vyresnio amžiaus.
Tuokiamasi ir vaikai gimdomi esant vyresnio amžiaus. Anksčiau vidutiniškai pirmą vaiką moteris gimdydavo sulaukusi 21–22 metų, o dabar šis rodiklis artėja prie 30-ties. Prasidėjus gimdymų atidėjimui, gimstamumo rodikliai sparčiai mažėja. Kai pradeda gimdyti atidėjusios vaikų gimdymą, gimstamumo rodikliai pradeda didėti. Vyksta taip vadinamas atidėtų gimdymų kompensacinis periodas, kuris visose pokomunistinėse šalyse prasidėjo šio šimtmečio pradžioje – 2000-2005 m., Lietuvoje - nuo 2005 m. Ir vidutinis pagimdytų vaikų skaičius vienai moteriai Lietuvoje jau padidėjo iki 1,54.
– Pakalbėkime apie tai, ką galime pakeisti. Kokį kelią renkasi su panašiomis problemomis susiduriančios šalys? Ką gali padaryti valdžia? Ar tik didesni pinigai, t. y. išmokos, čia svarbiausi?
– Tai, kas dėl šeimos politikos buvo padaryta per pastaruosius trejus metus, bus unikalūs dalykai – juos, matyt, tyrinėsime ne tik mes, bet ir kitos šalys. Viskas šeimos politikos sistemoje taip supainiota! Mesti didžiuliai pinigai, tačiau tik į vieną sritį. Prioritetai – visai ne tie. Juk daugiau nei trečdalis mūsų moterų – labai išsilavinusios, orientuotos į saviraišką, profesinę veiklą.
Visos šalys, kuriose yra pozityvių poslinkių ir gimstamumo didėjimas, rodo, kad viena svarbiausių priemonių, kuri padeda šeimoms, yra sąlygų derinti darbą ir šeimą sudarymas: vaikų darželiai, ugdymas po pamokų ir t. t. Pabandykite dabar rasti vaikui lopšelį ar darželį.
Lietuvoje buvo suteiktos išties unikalios motinystės atostogos – kaip niekur kitur. Metėme didžiules lėšas. O jeigu jas būtumėme paskirstę? Ilgindami vaiko priežiūros atostogas ir pagal galimybes didindami išmokas jų metu, nebūtume pamiršę, kad yra labai svarbu ir plėtoti vaikų ikimokyklinės priežiūros, popamokynio ugdymo paslaugas. Ilgos vaiko priežiūros atostogos nors ir su didelėmis išmokomis priimtinos tik daliai moterų. Kitoms, kurios suinteresuotos savo profesine veikla, karjera, saviraiška tai nėra priimtina. Jos nenorėtų ilgai – dvejus metus – sėdėti namie. O jei norima dviejų-trijų vaikų, tai ketverius ir daugiau metų tektų išbūti namie. Statistika rodo, kad dabar moterys gimdo kur kas vėliau – sulaukusios 30-ies metų. Jei vaikeliai du, mama ketverius metus praleis namie. Tai artėdama prie 40-ies metų išeis į darbo rinką? Kaip ji susiras darbą? Kokios bus jos profesinės veiklos perspektyvos? O juk Lietuvos moterų išsilavinimo lygis labai aukštas, vienas aukščiausių tarp Europos Sąjungos šalių ir gerokai aukštesnis nei vyrų. Profesinė veikla joms yra labai svarbu.
Vienas svarbiausių dalykų – stabili, aiški paramos šeimai politika. Aiški, bet ne ėjimas atgal, priekin, tai kairėn, tai dešinėn. Paramos sistema nepasitikima. Išmokos – dar ne visa parama: duokime patiems užsidirbti ir auginti vaiką, kiek ir kaip nori. Šiuo keliu eina skandinavai, prancūzai, ir rezultatas yra.
