ligos istorija

Spaudoje padaugėjo istorijų apie lėtinę Laimo ligą: sergantys žmonės tvirtina, kokia ji klastinga ir griaunanti gyvenimus, o infektologai lyg susitarę linguoja, kad viską pagydo. AlytusPlius.lt skaitytoja po daug metų nusprendė pasidalinti savo skausmo ir sėkmės istorija. Laimo liga susirgau prieš 4 metus, kai studijavau ir svajojau apie gražią ateitį. Jau mąsčiau, kur ir ką galėsiu dirbti baigusi studijas, ieškojau praktikos – tėvai didžiavosi, kad studijuoju sostinėje puikiame universitete.

Šiauliuose gyvenančios Dalios Vasilkevičienės gyvenimas sukasi aplink 27-erių sūnų Lauryną. Vaikinas gimė sirgdamas itin reta liga, kurią lydi ir kitos sunkios diagnozės. Moteris stengiasi daryti viską, kad užklupusios ligos nenugalėtų sūnaus, nes be jo negalėtų įsivaizduoti nė vienos savo dienos. Nors šeimą paženklinęs sunkus išbandymas prasidėjo prieš daugelį metų, D. Vasilkevičienė sako kaip šiandien prisimenanti, kad jos nėštumas buvo sklandus ir nekėlė jokių įtarimų.

Praėjus vos keleriems mėnesiams po sūnaus gimimo, Londone gyvenanti lietuvė Laura Budaitė pastebėjo nerimą keliančius nelygumus vaiko galvoje. Apsilankius pas gydytojus, berniukui buvo nustatyta galvytės formos deformacija. Šiandien moteris džiaugiasi pagerėjusia situacija ir nori įspėti kitus tėvus nepraleisti šios problemos pro akis.  Pasak moters, kai laukėsi sūnelio Edvardo, ji net negalėjo pagalvoti, kad kažkas galėtų būti ne taip.

Vilniuje gyvenanti vestuvinių suknelių salono vadovė ir dizainerė Katažina Dainovec (40) didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrė mylimiausiai veiklai. Tačiau prieš dvejus metus moters gyvenimą paženklino klastinga reta liga, dėl kurios jai teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Du vaikučius auginančiai Katažinai pirmieji motoneurono ligos požymiai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Moteris pasakoja iš pradžių pastebėjusi, kad nusilpo jos kojos, o pastovėti ant aukštakulnių tapo tikras iššūkis.

25-erių mergina manė, kad per daug išgėrė, kai po vakarėlio atsibudo su skaudančia galva ir skausmu kojose, tačiau vos po trijų dienų ji neteko regėjimo ir buvo paralyžiuota nuo juosmens žemyn. 2007 m. rugsėjo penktadienio vakarą Anabelė Moult dalyvavo vakarėlyje su draugais. Kai kitą dieną mergina atsibudo su galvos skausmu, neryškiu regėjimu ir „pinceto ir adatų“ pojūčiu kojose, ji pagalvojo, kad tai pagirių pasekmės.

Sostinės gydymo įstaigoje negailestingą diagnozę netikėtai išgirdusi moteris dar kartą patyrė šoką sužinojusi, kad jos ligos istorijoje aprašyta konsultacija Biržų ligoninėje ir diagnostinis tyrimas. Rokiškio rajone gyvenanti pacientė niekada nesilankė pas Biržų ligoninėje dirbančią gydytoją akušerę – ginekologę, kurios parašu patvirtintas įrašas. „Istorijos nesuklastosi“? Posakis neva tiesos nepaslėpsi ir istorijos nesuklastosi gali būti sąlyginis.

Akmenės rajone gyvenanti jauna mama Dovilė Pavilionytė (19) dėl savo vaiko sveikatos tikina pasiryžusi daryti viską. Jos pusės metukų sūnus Joris nejudina kojyčių, o viso to priežastis kol kas neaiški. Dovilė atvirauja, kad šiuo metu išgyvena nepakeliamai sunkų laikotarpį, nepajėgia finansiškai išlaikysi sūnaus, o ir Jorio tėvas nusisuko nuo šeimos. „Pagimdžiusi sūnų labai džiaugiausi, tačiau su vaiko tėvu išsiskyrėme.

ŽIV nešiotojas vilnietis Ruslanas Bukin (44) su šiuo virusu gyvena jau 14 metų. Vyras neslepia, kad daugiau nei dešimt metų jam teko kovoti su aplinkinių priešiškumu, baime ir neviltimi, tačiau šiandien jis drąsiai kalba apie visuomenėje įsišaknijusius klaidingus įsitikinimus, kad ŽIV serga tik rizikos grupėms priklausantys žmonės: vartojantys narkotikus, netradicinės seksualinės orientacijos vyrai bei moterys, teikiančios seksualines paslaugas.

Dešimtmetės Urtės vienintelė svajonė užaugus ir baigus mokyklą išleistuvių vakarėlyje su tėčiu sušokti valsą. Kodėl ši svajonė tokia ypatinga? Mergaitei diagnozuotas cerebrinis paralyžius, smegenų kirmino hipoplazija ir akies regos nervo atrofija – tai Urtės ir jos visos šeimos kasdienybė, nuolat verčianti juos kovoti su dideliais iššūkiais. Mergaitės mama Erika trokšta, kad jos dukra būtų tokia, kaip ir visi vaikai: nevaržomai judėtų, bėgiotų, džiaugtųsi gyvenimu ir jį mylėtų.

Milanas šeimoje buvo laukiamas kaip stebuklas, tačiau 27-tą nėštumo savaitę tėveliams žemė išslydo iš po kojų, kada teko išgirsti skaudžią medikų diagnozę – įgimta stuburo išvarža (Mielomeningocelė), smegenų vandenė (hidrocefalija) ir Arnold-Chiari sindromas. Tuo metu, pasak berniuko mamos, sustojo pasaulis ir atrodė, jog Dievas šeimai siunčia neapsakomai didelį išbandymą.

Tauragiškių Rimos ir Petro šeimos gyvenimą prieš daugiau nei metus pakeitė netikėta onkologinės ligos diagnozė. Atlikus reikiamus tyrimus, gydytojai 47–erių Petrui patvirtino kraujo vėžį – lėtinę limfoleukemiją. Vis tik, dar viena šeimos tragedija įvyko kiek vėliau, sužinojus, jog vyrui reikalingas inovatyvus vaistas Lietuvoje nėra kompensuojamas.

Raseinuose su šeima gyvenantis Benas (18) šiek tiek kitoks nei dauguma jo bendraamžių. Kaip ir aplinkiniai vaikai, Benas mėgsta laisvalaikį leisti gamtoje, važinėtis dviračiu, bendrauti ir žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau kartais jį, skirtingai nuo kitų aštuoniolikmečių, lydi smalsūs, sumišę ar net priešiški žvilgsniai. Kodėl? Priežastis ta, jog Benas turi Dauno sindromą. „Mūsų visuomenėje dar tiek gajų mitų, susijusių su kitokiais nei mes.

Vilnietei Rasai (42) vidinę savo stiprybę ir norą gyventi teko įrodyti ne kartą. Į kovą su krūties vėžiu stojusiai moteriai išbandymų išties netrūko. Pasak moters, liga jos gyvenimą visiškai apvertė aukštyn kojomis. Anksčiau dirbusi ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagoge, šiuo metu moteris džiaugiasi gyvenimu ir užsiima mėgstama veikla, kuri ją daro laimingą. Šis iššūkis pašnekovei atskleidė daug: tikruosius draugus, vidinio pasaulio suvokimą, vertybes ir didelį norą gyventi.

Optimizmu spinduliuojanti vilnietė Vilma Rameikytė (32) šiandien gali didžiuotis savo stiprybe bei gebėjimu į gyvenimą žvelgti šiek tiek kitu kampu. Floristė, gėlių salono „Gėlių pieva“ savininkė, nors ir įveikusi neįtikėtai didelius iššūkius, prisipažįsta, jog po ligos sugrįžti į įprastą gyvenimą sudėtingiau, nei kovoti su pačia liga. Vis dėlto, mergina teigia, kad ši kova jai daugiau davė, negu atėmė: pasikeitusios vertybės, nauja meilė, kitais aspektais vertinamas gyvenimas.

Už išgelbėtą vyro gyvybę medikams dėkinga kaunietė nė nenutuokė, kokį košmarą galima išgyventi gydymo įstaigoje. Didžiulės mėlynės ant rankų, išmuštas dantis ir dar du įskelti, nudegintos lūpos ir gomurys – tokios būklės kaunietė Svetlana grįžo iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų – vienos iš prestižinių šalies ligoninių. Moteris kaltina medikus, kad jie iš akies nustatė jai diagnozę ir nepelnytai palaikė ją alkoholike bei savižude.