Laimo liga susirgau prieš 4 metus, kai studijavau ir svajojau apie gražią ateitį. Jau mąsčiau, kur ir ką galėsiu dirbti baigusi studijas, ieškojau praktikos – tėvai didžiavosi, kad studijuoju sostinėje puikiame universitete.
Trečiame kurse man ėmė prastėti sveikata, pasireiškė bendrieji simptomai: nuovargis, raumenų, sąnarių skausmai, nemiga, galvos svaigimas, migrena... Gydytojai rekomendavo mažiau mokytis, daugiau ilsėtis, susidūriau su dažnu stereotipu, kad jaunas žmogus negali sirgti – jam psichosomatika, perdegimas – bet kas iš šios serijos, tik ne liga.
Neturėjau jokio palaikymo – mano tėvams gydytojai buvo svarbiausias autoritetas, jeigu jie neranda ligos – jos ir nėra. Tėvai vis labiau pyko, kad prastėja pažymiai, nelankau visų paskaitų, nors mokyklą baigiau su pagyrimu.
Į dėmę ant kojos nekreipiau dėmesio
Staiga iš gero ir gabaus vaiko virtau tarsi apsimetėle, nusikaltėle, melage kartais tiesiog negalinčia net pakilti iš lovos. Tėvai negalėjo suprasti, kur dingo mano motyvacija, o aš visa tiesiog byrėjau, daugėjo keistų simptomų, buvo labai sunku ruoštis paskaitoms, susikaupti, atsiminti.
Visi aplink turėjo savo teoriją, o man kasdien blogėjo ir didėjo baimė, kad šis košmaras niekad nesibaigs, aplankydavo ir pačios baisiausios mintys. Net ir šiandien sunku prisiminti, kad diagnozės nebuvimas taip supriešino ir suskaldė mūsų šeimą, kuri iki tol atrodė graži.
Taigi, likau visiškai viena, santykiai ir su vaikinu nutrūko, nes jis nenorėjo klausytis mano pasiteisinimų, kentėti nuotaikos kaitų. Draugai ėjo linksmintis, kiti studijavo – galvojo, kad man greitai praeis ir aš sugrįšiu į save, bet viskas tik blogėjo ir rimtėjo.
Gulėdavau namie ir pradėjau anglų kalba daug skaityti apie mane varginančius simptomus, ieškotis informacijos ir vieną dieną nutariau pasitikrinti Laimo ligą, kurios simptomai pasirodė panašūs į maniškius.
Tuomet prisiminiau, kad prieš daug metų esu mačiusi ant kojos dėmę, bet nekreipiau dėmesio, galvojau gal uodas miške įgėlė, nes įkandimų būta daug, kadangi mėgau gamtoje leisti laiką.
Šeimos gydytoja atliko man tyrimą ir pasakė, kad prasirgau, viskas gerai, dabar esu sveika. Buvau jauna ir neabejojau gydytojų žodžiu, net nesvarsčiau, kad gali būti kitaip. Ir tuomet į mano rankas papuolė gyvenimą išgelbėjusi St. H. Buchner knyga „Laimo liga“.
Čia perskaičiau apie tyrimų patikimumą ir jų palyginimus, internete susiradau, kad Lietuvoje atliekamas sudėtingesnis tyrimas, vadinamas „Western blot“. Atlikus jį pasidarė aišku, kad sirgau ir tebesergu Laimo liga, tik ji jau užsitęsusi, perėjusi į lėtinę 2 stadiją. Atrodytų, kad atradau ligą ir turėtų prasidėti išsivadavimo etapas. Aš to labai tikėjausi, tačiau tai buvo ilgas ir sunkus kelias – juodas darbas.
Griežta disciplina mažino simptomus
Gydytojai man pripažino ligą, bet antibiotikų neskyrė, nes jau buvo per vėlu. Tėvų palaikymo neturėjau, pinigų irgi. Todėl pradėjau skaityti knygą, gilintis į ligą, ją lydinčias infekcijas, sekti savo savijautą bei simptomus.
Čia radau ir gydymosi žoliniais papildais-tinktūromis nurodymus. Jos, beje, tokios pat veiksmingos kaip ir antibiotikai, nors knygoje rašo, kad geriausiai veikia kombinacijoje su jais. Žoleles parsisiunčiau iš užsienio ir dvejus metus intensyviai vartojau net kelis St. H. Buchner protokolus, keisdama ir įvairindama pagal savo savijautą.
Vartojant labai greitai pastebėjau, kas man tinka, o kas ne, pradėjau suprasti ir vertinti kūno siunčiamus signalus. Stiprinau organizmą, laikiausi griežtos dietos – vengiau angliavandenių, miltų, pieno produktų.
Daug vaikščiodavau, bet aktyviai nesportavau. Tai tapo mano pagrindiniu darbu, kasdien skaičiau, dėliojausi dietą, kasdien kelis kartus gėriau daugybę skirtingų preparatų ir papildų. Pvz., vitaminą C, magnį, b grupės vitaminus.
Griežta disciplina pamažu mažino simptomus ir galiausiai padėjo grįžti į visavertį gyvenimą. Šiandien sunku patikėti, kaip tiek metų gyvenau skausme, nežinomybėje ir vienatvėje. Tikrai buvo lūžio akimirkų, kai svarsčiau: būti ar nebūti.
Padėjo knyga
Šiuo metu jau metus laiko gyvenu be skausmų ir simptomų, vėl galiu laisvai mąstyti, mokytis, dirbti, džiaugtis gyvenimu. Svajoju susirasti artimą žmogų ir sukurti šeimą. Sergantiems, o ypač tebeieškantiems diagnozės, noriu palinkėti stiprybės ir kantrybės, nes teks patiems daug skaityti, domėtis, bandyti ir ieškoti būdų kaip pasveikti.
Labai norėčiau, kad žmonės rimtai žiūrėtų į šią ligą, o gydytojai testuotų, diagnozuotų ir laiku skirtų antibiotikus. Tradicinė medicina nesigilina į holistinį gydymą, bet žmogui žinant tikslią diagnozę, tikrai yra kelias į geresnę savijautą, netgi ir gerokai uždelsus ligą. Tai išgelbėtų ne vieno žmogaus ateitį, santykį šeimoje ir visuomenėje.
Man padėjo ši knyga – ji man tapo raktu į sudėtingą užsitęsusios Laimo ligos labirintą, todėl dalinuosi savo istorija ir labai rekomenduoju jaučiantiems panašius simptomus paskaityti ją. Galbūt tai padės atpažinti savo negalavimų priežastis, surasti ligą, bei gydymą. O šeimos nariams ir aplinkiniams padės suprasti, kad tai be galo sudėtinga ir visą kūną žalojanti liga, kurios metu ligoniui ypač svarbi pagalba ir palaikymas.
