jonas krikštytojas

„Prieš kokios nors parodos atidarymą visiškai nebesvarbu – naktis ar diena. Svarbu, kad tik būtų jėgų paimti kirvį į rankas. Kad jėgos sugrįžtų, būdavo tokia dieta – per parą pusė torto ir du litrai pieno“, – prisiminimais ir receptais dalinasi neseniai Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją gavęs skulptorius Vladas Vildžiūnas. Anot jo, gauta premija yra svarbi, nes taip įvertinamas menininko darbas.

Didis Mokytojas pasakė: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6,24). Kai visuotinai trokštama turto, jo bus siekiama dorai ir nedorai: pasitelkiant sukčiavimą ir apgaulę, negarbingai prekiaujant, beširdiškai, gobšiai spekuliuojant, be atodairos lošiant biržoje, ir visa tai greitai ištvirkins visuomenę. Žmonės spekuliuos savo artimųjų nelaimėmis ir šalies negandomis. Burbulus, kurie sprogdami nuskurdins daugelį, pradurs išmoninga niekšybė, kaip įrankiu pasinaudodama kvailu patiklumu.

Kalėdos, penktą ryto į duris paskambino Kalėdų Senis. Atidariau, o senelis persirengęs kaimyne iš apačios. Kaimynė susinervinusi, dovanų maišo neturi. Viskas prasidėjo anksčiau, Kūčių vakarą. Sėdėjom su žmona prie stalo, rengėmės valgyti. Iš pradžių mėginau ją atkalbėti – gal metam šias nesąmones, į bažnyčią nevaikštom, nesam prietaringi, spjaukim į visus šiuos katalikiškus žaidimus. Ne, sako, ritualai gerai, jie sakralizuoja buitį.

Jonas Krikštytojas dirba publikai: žliaugia prakaitas ir liejasi rečitatyvas, pasakojantis klausytojams, kaip, norėdamas prasimaitinti, jis plėšdavo narkotikų prekeivius, kol pagaliau surado Jėzų. Du šimtai paauglių linguoja į taktą ir dainuodami pritaria šio dievobaimingo reperio, kurio tikrasis vardas – Johnas Wesley Mooreras – pasakojimui apie nuodėmių išpirkimą.