Didis Mokytojas pasakė: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6,24). Kai visuotinai trokštama turto, jo bus siekiama dorai ir nedorai: pasitelkiant sukčiavimą ir apgaulę, negarbingai prekiaujant, beširdiškai, gobšiai spekuliuojant, be atodairos lošiant biržoje, ir visa tai greitai ištvirkins visuomenę. Žmonės spekuliuos savo artimųjų nelaimėmis ir šalies negandomis. Burbulus, kurie sprogdami nuskurdins daugelį, pradurs išmoninga niekšybė, kaip įrankiu pasinaudodama kvailu patiklumu. Bankrotų griūtys, gąsdinančios šalį lyg žemės drebėjimai, ir dar baisesni melagingi bankrotai, sunaikinantys neturtingųjų santaupas, nacionalinės valiutos kurso kilimai ir kritimai, bankų žlugimai, valstybės vertybinių popierių nuvertėjimas – visa tai eikvoja buvusio žmonių pasiaukojimo vaisius ir nuodija viską aplink – nuo pirmųjų vaikystės įspūdžių iki paskutiniųjų gyvenimo atodūsių, nuolatos papildant beprotnamius ir kapines. Bet sukčiai ir spekuliantai klesti, tunka. Jeigu jų šalis iš paskutiniųjų kovoja dėl savo išlikimo, jie „padeda“ jai numušdami valstybinių obligacijų kainą, kad, įdėję labai mažai, paskui daug pelnytų. Jeigu jų artimas patenka į bėdą, jo turtą jie įgija už „ačiū“. Jeigu jiems patikimi kokie nors svetimi reikalai, jie veda verslą prie nemokumo, ir paveldėtojai tampa elgetomis. Jeigu žlunga jų bankas, visuomet paaiškėja, kad jie laiku pasirūpino savimi. Visuomenė dievina savuosius kredito ir akcijų karalius kaip senovės egiptiečiai ar indai savo niekingus stabus – tuo stipriau, kuo realaus kapitalo prasme visi yra didesni vargšai. Nieko nuostabaus, jog žmonės tiki esant kitą pasaulį, kuriame pagaliau bus atlyginta už skriaudas, ypač kai visi mato, kaip nuskurdusių šeimų draugai meldžia, kad praturtėję sukčiai kažką atseikėtų savo aukoms, kas leistų joms bent jau nenumirti iš bado, kol bus surastas pragyvenimo šaltinis.
Ištrauka paimta iš veikalo „Moralė ir dogma“, kurį parašė Albertas Paikas (Albert Pike, 1809-1891).
Blogo Brazausko įraše apie monarchiją lyg ir pasižadėjau per Jonines geru žodžiu paminėti masonus. Mat Šv. Jonai yra laisvųjų mūrininkų globėjai (Šv. Jonas Krikštytojas buvo vyresnis už Jėzų, taip ir masonija yra senesnė už krikščionybę; per masoniškas apeigas skriestuvas ir kampainis dedami ant Šv. Rašto atverčiant Evangeliją pagal Joną).
Pilnas Paiko veikalo pavadinimas: „Škotų apeigų senųjų ir priimtųjų laisvųjų mūrininkų moralė ir dogma“. Tai 32 paskaitos apie 32 Škotiškojo ritualo įšventinimo pakopas arba laipsnius (mokinys, pameistrys, meistras ir t.t.). Paikas yra nusifotografavęs su juosta, paženklinta skaičiumi 33.
Albert Pike
Cituotą ištrauką man rodė keli žmones. Visi komentavo beveik vienodai: žiūrėk, kaip teisingai Paikas aprašė dabartinę pasaulio ekonominę krizę.
Paiko rašiniai gaivalingi, parašyti tarsi regėtojo. Gal todėl Paikas tarp nemasonų yra pagarsėjęs jam priskiriamais melagingais teiginiais ir pranašystėmis. Vienas paikas prancūzas, matyt, vienodai nekentęs ir katalikų, ir masonų, priskyrė Paikui teiginį, kad tikrasis masonų dievas yra Liuciferis. Ne mažiau paikas Kanados laivyno žvalgybos karininkas Britų muziejaus bibliotekoje „nukopijavo“ Paiko laišką, kuriame išpranašauti trys pasauliniai karai (du jau įvyko). Tačiau to laiško minėtoje bibliotekoje niekada nebuvo.
Dėl Liuciferio reikia pasakyti, kad masonai (bent jau tos pakraipos, kuriai priklausė Paikas) tiki esant dievybę – Didįjį Visatos Architektą. Tad masonus laikyti parmazonais, kaip tai apibrėžia „Lietuvių kalbos žodynas“, nėra visai teisinga. (Parmazonas = bedievis, laisvamanis; parmazonas kilęs iš lenkiško žodžio farmazon, o šis iš prancūziško franc-maçon = laisvasis mūrininkas. Parmazonas yra frankmasono perdirbinys, tačiau nebūtinai reiškia bedievį.)
JAV pilietinio karo metu brigados generolas Paikas kovėsi už Konfederaciją, vadovavo Pietums lojalių indėnų kavalerijai.
Albertas Paikas – vienintelis konfederatų generolas, kuriam JAV sostinėje Vašingtone pastatytas paminklas. Paiko palaikai ilsisi Škotų apeigų Pietų jurisdikcijos masonų šventykloje Vašingtone.
---
