Anot jo, gauta premija yra svarbi, nes taip įvertinamas menininko darbas. Tačiau didžiausias „apdovanojimas“ V. Vildžiūnui buvo paties praregėjimas, stebint jį supančią šeimą jubiliejaus šventėje. „Pamačiau prasmę, galbūt ir esmę – šeima irgi kūrybos dalis, gal net centrinė“, – teigia V. Vildžiūnas.
Apie kūrybos reikšmę, nuveiktus darbus ir nueitą kelią su nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu V. Vildžiūnu kalbėjosi žurnalistė R. Kupetytė.
Dar būdamas mažas, iš tešlos, iš kurios mama kepdavo sausainius, padarydavote įvairiausių figūrėlių. Taigi ar galima sakyti, kad pašaukimas kurti skulptūras atėjo iš vaikystės?
Visi maži vaikai yra menininkai, ir jie negalvoja apie jokį pašaukimą – daro tai, ką nori. Mano amžiuje iš vaikystės ateina keisčiausių prisiminimų, kurie savotiškai atspindi tai, ką jūs vadinate pašaukimu. Kaip tik atsibudęs prisiminiau bene pirmą vaikystės knygutę – vieno katino, kuris išaugino obelį, gyvenimo istoriją. Pasenęs katinas miegodavo po obelimi, aplipusia obuoliais. Man, vaikui, tai buvo idealas, galvojau – jeigu būčiau katinas, norėčiau tokio gyvenimo. Medžio auginimo metafora – tarsi gyvenimo tikslų siekimas arba gyvenimo medžio auginimas.
Kokio amžiaus buvote, kai pajutote, kad skulptūra – jūsų sritis?
Pirmos skulptūros (paukščiukai ir panašiai) buvo iš tešlos, bet paskui tėvas arė lauką ir išvertė minkšto molio. Aš, parsinešęs to molio, irgi pradėjau lipdyti. Žinoma, ne kažin ką – taip pat paukščiukus, kuriuos paskui krosnyje išdegdavau. Tokie buvo pirmieji bandymai.
Jus daug kas žino kaip skulptorių, bet esate ir fotografas.
Būdamas paauglys, labai norėjau turėti akordeoną, bet tėvas nedavė pinigų – sakė, liūdnas laikas, pokario metai, partizanai, žudynės, bet, jei norėtum smuiko, nupirkčiau. Tačiau tada knygų lentynoje radau knygutę „Fotografuoti gali kiekvienas“. Įsiskaičiau ir nusprendžiau – jeigu kiekvienas, tai ir aš galiu. Tėtė davė pinigų, aš nuvažiavau į Kauną, o ten pažįstamas studentas padėjo man nusipirkti fotoaparatą.
Net ir partizanus esate fotografavęs?
Taip, esu. Kai pradėjau fotografuoti, 14–15 metų, labai sunkiai susirgau ir metus nelankiau gimnazijos. Tuo metu žmonės gavo pasus ir visi pas mane šeimynomis važiavo fotografuotis. Tarp jų būdavo ir partizanų, kurie bandė „legalizuotis“.
Tikriausiai partizanus fotografuoti nebuvo paprasta – juk reikėjo, kad jų nepažintų?
Įvairiai būdavo. Prisimenu, reikėjo padaryti nuotrauką partizanui iš Storių kaimo (5 km nuo Anykščių). Šeimininkė, pas kurią gyvenau, nurodė, kur ir kaip nuvažiuoti. Nuvažiavau dviračiu, užvažiavau ant Storių kalno, o ten – tokia gryčiukė. Užėjau į vidų, prisistačiau šeimininkui ir iš karto tapau „ponu fotografu“. Mane nuvedė į daržinę, o iš šieno išlindo toks ilgais plaukais. Reikėjo padaryti, kad būtų ir panašus, ir nepanašus. Ilgus plaukus surišti buvo nesunku, antakius anglimi paryškinau, į žandus po duonos plutą įsikišo, ir padariau nuotraukas.
O jūs save laikote labiau skulptoriumi ar fotografu?
Aš juokais save laikydavau fotografu, o skulptūrą vadinau hobiu, bet yra atvirkščiai... Visiškai nesvarbu, ar menininkas fotografuos, ar pieš, ar kurs skulptūrą, ar tapys, vis tiek jis darys tai, ką tuo metu gali padaryti geriausiai.
Esate sakęs, kad, jei nebūtumėte įstojęs į Dailės institutą, būtumėte tapęs dievdirbiu. Be to, esate fotografavęs ir koplytstulpius. Kodėl traukia būtent ši sritis?
Augau kaime, kur prie kiekvienos sodybos būtinai kryžius buvo, prie kiekvieno upelio – Jonas Krikštytojas, kiekviename didesniame medyje, ypač ąžuoluose, prie kelių – visur buvo Rūpintojėlių. O kadangi iš molio ančiukus lipdžiau, svajojau, kad ir Rūpintojėliai atkeliautų į mano rankas.
Ar atkeliavo?
Pirmas mano medžio darbelis buvo iš vieno gabalo išdrožtas kryžius su Nukryžiuotuoju – dovana mamai. Tą dovaną esu išsaugojęs iki šiol.
Pirmoji jūsų skulptūra buvo tėvo. Kodėl?
Gal todėl, kad tėvas man buvo didžiausias autoritetas. Jis buvo geras ūkininkas, o prie Smetonos už ūkininkavimą net buvo apdovanotas ordinu. Lietuvoje, atrodo, tik šeši ūkininkai tokį apdovanojimą turėjo.
Prisimenu vieną juokingą istoriją. Gal Smetona ir visus apdovanotus ūkininkus lankė, bet jo dvaras buvo nelabai toli nuo mūsų. Iš anksto žinojome, kada svečias atvyks. Jis autobusiuku atvažiavo, tėvas pasitiko. Aš irgi bėgu pažiūrėti į prezidentą iš arti ir girdžiu – mama šaukia: „Palauk!“ Ji mane už pečių ir į serbentų krūmą. Aš tokias milo kelnes nešiojau, o nuo sėdėjimo milas labai gražiai pradyla – užpakaly du prožektoriai. Kad nepasirodyčiau toks prezidentui, mama tik iš tolo, iš serbentų krūmo, leido į jį pažiūrėti.
Tėtis jums išliko autoritetu visą laiką?
Be abejo, nes ir principingas, ir darbštus buvo. Ir nereikėjo iš jo daug pamokymų – jo pavyzdys buvo geriausias.
Esate sakęs, kad kūrybinis įkvėpimas – tai prasmingas išėjimas iš proto, kai ne protu sugalvoji ką nors, o intuicija. Ar dažnai tokie kūrybiniai įkvėpimai ateina?
Kaip dažnai, sunku pasakyti, bet tai būna tarsi pasąmonės žybsniai, kurie apšviečia kažką, ir jau gali užfiksuoti kažkokią išraišką.
Tai reiškia, kad gali ilgą laiką norėti kažką sukurti, bet nepavyks?
Visko būna, bet jaunystėje išeit iš proto sekėsi lengviau. Tačiau susikaupė kažkoks bagažas, archyvas, iš kurio ir senatvėje buvo ko semtis.
Sukurti skulptūrą kartais užtrunka ir kelerius metus, todėl ji kartais net ir šeimos nariu tampa. Nuo ko prasideda skulptūra? Juk turbūt pirmiausia ne akmenį į ranką imate?
Tėviškėje buvo senų ąžuolų, kelmų priversta, kurie nei lentoms, nei kam kitam netiko, o aš iš jų ir pradėjau skulptūras kurti.
Kiek laiko užtrunka sukurti skulptūrą?
Labai įvairiai, kartais ir porą savaičių. Prieš kokios nors parodos atidarymą visiškai nebesvarbu – naktis ar diena. Svarbu, kad tik būtų jėgų paimti kirvį į rankas. Kad jėgos sugrįžtų, būdavo tokia dieta – per parą pusė torto ir du litrai pieno, ir kalorijos sugrįžta akimirksniu.
Bet turbūt pirmiausia vis tiek imatės brėžinių?
Pirmiausia būna paprasčiausi piešiniai – tokie kaip užrašai. Piešti pradėjau labai anksti. Ir studentaudamas piešiau. Piešinių buvo šimtai, bet labai ankštai gyvenome. Kai pasistačiau pirmą dirbtuvėlę, jie pašalėje buvo sukrauti. O ten pelėms atradimas – per porą metų iš piešinių neliko nieko.
Ar skulptūra tokia ir būna, kokią nupiešiate popieriaus lape?
Skulptūra keičiasi visą laiką – iki pat pabaigos. Improvizuoju nuo pirmo brūkštelėjimo pieštuku.
Esate sukūręs skulptūras ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, ir Laurynui Stuokai-Gucevičiui, ir Barborai Radvilaitei. Tai tokios asmenybės, su kuriomis pačiomis pirmiausia reikia susipažinti, kad žinotumėte, kaip skulptūra atrodys – kokia bus poza, veido išraiška. Kaip susipažįstate su kuriamuoju?
Su Čiurlioniu augau nuo pat vaikystės, didelį įspūdį darė jo „Pasakos“, ypač „Karalių pasaka“. Prie M. K. Čiurlionio galerijos Kaune ir buvo pastatyti pirmieji „Karaliai“. Žinoma, jie daug kam nepatiko – buvo 13 visokių komisijų ir meno tarybų, kurios sprendė, ar leisti statyti skulptūrą. Bet be pykčių, su kantrybe priveikiau juos.
Kaip nusprendžiate, kokia bus skulptūra?
Kadangi Čiurlionis karalius tapė ir jaunystėje net fantazuodavo, kaip jie Nemunu lyg karalaičiai plaukia, tos fantazijos leido ir pačiam Čiurlioniui uždėti karūną. Tada viskas ir prasidėjo – padariau keturis ar penkis portretus, ir visi su karūnomis buvo.
Vadinasi, stengiatės, kad ir kūryba, ir tam tikri kuriamo žmogaus bruožai atsispindėtų skulptūroje?
Be abejo, vien abstrakčios formos negana – reikia ir tiesioginio panašumo. Bet su tais panašumais irgi paradoksų būna. Kai kūriau Čiurlionio skulptūrą, kad būtų panašiau, jo anūkės pririnko nuotraukų. Tačiau aš begerindamas portretą visiškai sugadinau. Portretas, kuris buvo padarytas pagal viziją ir pirmąjį piešinį (kelių minučių darbą), iki šiol geriausias mano piešinys. Žmona tada padėjo – liepė mesti nuotraukas šalin ir patikėti savimi. Kai taip padariau, ir viziją pavyko susigrąžinti.
Kūrėte dar sovietmečiu, todėl užsiminėte apie 13 komisijų, kurios jus tikrino, o prieš pat diplominių darbų gynimą buvote pašalintas iš Dailės instituto už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Kokią įtaka kūrėjui darė sovietinė santvarka? Kaip reikėjo apeiti suvaržymus?
Visada turėjau nuostatą nieko, net tarybų valdžios, nekaltinti – gyventi kantriai, be pykčio ir tyliai išlaikyti savo. Kai komisijos išbardavo ir liepdavo kažką taisyti, kitą kartą bendraudavau būdamas gero ūpo, o komisija, nors nieko nebūdavau pataisęs, sakydavo: „Na va, dabar jau geriau.“ Ir nieko nesu taisęs.
M. K. Čiurlionio skulptūros atsiradimo istorija nėra paprasta – sovietinės valdžios sumanymu, skulptūrą kurti turėjote ne jūs.
Aš nebuvau partinis, o čia – Maskvos užsakymas Čiurlionio šimtmečiui, todėl nepartinis neturėjo teisės kurti. Šis darbas, likus trejiems metams iki jubiliejaus, buvo pavestas vienam skulptoriui, kuris jau buvo kūręs Čiurlionio portretą. Jis, vargšas, dvejus metus kamavosi. Kadangi ne monumentalistas, to jausmo visiškai neturėjo, ir nei mūsų, menininkų, nei valdiška komisija negalėjo jo darbo priimti ir patvirtinti. Paskui Kultūros ministerijos kolegijos posėdyje buvo svarstoma, kaip rasti išeitį. O dar amerikonai paskleidė gandus, kad sukurs Čiurlioniui paminklą, – tai buvo siaubas Kultūros ministerijai.
Besvarstant vienas iš kolegijos narių pasakė, kad žino skulptorių (tai buvau aš), kuris per metus galbūt ir galėtų sukurti, todėl pasikvietė mane ministeris ir klausia, ar sutikčiau. Tuo metu buvau sukūręs Salomėjos Nėries biustą, bet už jį gavau tokį menką honorarą, kad vis tiek dar skolingas likau. Be to, buvau padaręs modelį Vinco Mykolaičio-Putino „Mūzai“. Pasakiau, kad gal ir sutikčiau, jeigu būtų įvykdytos kelios mano sąlygos, ir pareikalavau, kad man būtų padidintas honoraras už Salomėją Nėrį. Buvo nutarta, kad Putino „Mūzos“ nebereikia, bet sumokėjo. Pagrindinė sąlyga, kurią iškėliau, – pasakiau, kad darbą rodysiu tik du kartus: pirmą kartą – eskizą (modelį), antrą kartą – užbaigtą darbą. Ir kad dirbant jokių komisijų, jokių pamokymų, jokių reikalavimų nebūtų. Kultūros ministras pasižadėjo.
Ir įvykdė?
Galima sakyti, įvykdė, bet gal savaitę prieš vežant į liejyklą manęs atsiprašinėjo: „Sutarėme, kad jokių pamokymų ir pataisymų nebus, bet vis tiek privalau parodyti aukštesnei partinei valdžiai.“ Aš sutikau. Tada ministras atsivedė partijos šulą ir labai gražiai pristatė: „Čia matom paminklą ne kokiam kultūros ministrui, – dūrė į save pirštu, – ir ne kokiam nors partijos sekretoriui, bet sudėtingai kūrybinei asmenybei.“ Partijos sekretorius irgi buvo suglumintas ir nieko nebegalėjo pasakyti.
Esate sakęs, kad ir ką darytumėte, kad ir kokį užsakymą gautumėte, niekada nechaltūrinsite.
Esu įsitikinęs, kad menininkui kiekviena chaltūra keršija, kenkia talentui arba naikina jį.
Nacionaline premija esate apdovanojamas už viso gyvenimo nuopelnus. Ar ši premija jums svarbi?
Žinoma, kad svarbi, nes menininkas tikisi įvertinimo ir, jį gavęs, džiaugiasi, o premija tarsi įprasmina jo darbą. Man pačiam didžiausią įspūdį paliko, kai per savo jubiliejų sirgdamas, apsitūlojęs sėdžiu gale stalo, o prie šito židinio, šitame kambaryje, susirinkusi didžiulė šeimyna – keturios kartos: tėvai, vaikai, anūkai ir jau trys proanūkiai. Paprastai apsikuli ir nelabai matai... Tie vaikai, anūkai, proanūkiai gali belstis – myli, myli, bet abejingai. O tą dieną tarsi praregėjimas įvyko – 80 metų praėjo lyg ir ne veltui. Pamačiau prasmę, galbūt ir esmę – šeima irgi kūrybos dalis, gal net centrinė. Tą vakarą tikrai pajutau laimę ir šilumą.
Rūta Kupetytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
