Kalėdos, penktą ryto į duris paskambino Kalėdų Senis. Atidariau, o senelis persirengęs kaimyne iš apačios. Kaimynė susinervinusi, dovanų maišo neturi.
Viskas prasidėjo anksčiau, Kūčių vakarą. Sėdėjom su žmona prie stalo, rengėmės valgyti. Iš pradžių mėginau ją atkalbėti – gal metam šias nesąmones, į bažnyčią nevaikštom, nesam prietaringi, spjaukim į visus šiuos katalikiškus žaidimus. Ne, sako, ritualai gerai, jie sakralizuoja buitį. Buitis kaip plokščia encefalograma, o šventės – gyvybės impulsas. O man atvirkščiai – šventės kaip terminalinės pauzės, kai organizmas ima ir nustoja kvėpavęs, o po švenčių į kasdienybę grįžta šiek tiek pamėlęs.
Ką gi, sakralizavomės. Bet velnias mane traukė už liežuvio – kažką nemalonaus pagalvojau apie Dievą, paskui leptelėjau porą nepadorių minčių apie bažnyčią, kunigus, žodžiu, patyliukais susiteršiau blasfemija. Ir rezultatai pasirodė tuojau pat.
Iš pradžių ėmė ir atšoko grindjuostė. Ta, kuri tarp kambario ir vonios apartamentų. Taip pokštelėjo, kad atrodė, ne grindjuostė, o kamštis. Pamėginau vinis įkišti atgal – nelenda. Tarsi ne čia buvę. Paskui ėmė vidurius raižyti. Naktį miegas neramus, pasibaisėtini sapnai. O galiausiai – penktą ryto skambutis į duris. Sveikinimas su Kalėdomis. Jūsų vanduo teka man ant galvos, nors jūs ne Jonas Krikštytojas, o aš ne kokia nors Magdalietė, – kietai suspaudusi lūpas išskiemenavo kaimynė. Po perkūnais, ji buvo akivaizdžiai susinervinusi. Ir kiekvienas ja dėtas susinervintų.
Štai todėl po truputį ir jau ne pirmą sykį ėmiau galvoti, kad „Dievas yra teroristas: visa žmonija, šeši su puse milijardo gyvybių yra jo įkaitai; jo reikalavimai neaiškūs, nuolat kintantys, priklauso nuo kalbos, regiono, tradicijų, bet idėja visur panaši – jis reikalauja tikėjimo, aklo, besąlygiško tikėjimo, kad yra visagalis, kad gali padaryti viską, netgi dovanoti pomirtinį gyvenimą. Stebi mus pro tamsų dangaus stiklą ir mėgaujasi mūsų baimėmis, minta mūsų skausmu, kursto aistras, žaidžia likimais. Tiems, kurie netiki juo, jis grasina kančiomis ir susidorojimu. Tiems, kurie tiki, jis tiktai miglotai žada, daugiau nieko. Dar blogiau, jis visada veikia per nepatikimus tarpininkus, niekad į derybas neateina pats. Kaip galima pasitikėti juodaskverniais, kurie tokie pat nususėliai dvasiniai onanistai kaip ir daugybė vienišų, vadinamųjų globalizacijos aukų, šiuolaikinių piliečių. Kas bus, jeigu po savo mirties, tai yra, pagaliau teroristo paleisti į laisvę, rasime tik savo lavonus?“
Pasitelkiau citatą iš rašomo romano. Anksčiau skelbdavau ištraukas iš savo romanų, tačiau niekad neįvardydavau, kad tai ištraukos. Ypač – kad iš romanų. Nežinau, kodėl. Matyt, labai jau iškilmingai skamba – ištrauka iš romano. Tarsi būčiau geresnis šiknius už kitus. Ko gero, klydau. Reklama reikalingas dalykas. Vytautas Kernagis per TV pasakojo istoriją – išleido jis savo kūrybos CD rinkinį, - niekas nesidomėjo. Vos jį ištiko liga, rimta liga, tuojau pat diskus ėmė šluote šluoti. Mirtis geriausia reklama – tą žinojo dar senovės egiptiečiai, itin rituališkai konservavę numirėlius. Tai žino kolekcionieriai, leidėjai ir kiti maitėdos pardavėjai.
Vis dėlto, citata iš knygos nėra labai vykusi. Nereiktų painioti Dievo ir žmogaus. Jeigu jis ir yra – tai visiškai kitoje dimensijoje. Martinas Heidegeris samprotavo maždaug taip – kas mąsto, kad Friedrichas Nietzsche į Dievo vietą pastatė žmogų, mąsto neteisingai, tai yra, apie Dievo esmę mąsto visiškai nedieviškai. Nes žmogaus esmė niekada nepasiekia Dievo esmės.
Gana miglota, kaip ir visa vokiečių filosofija, bet šiai progai puikiai tinka.
O kaipgi grindjuostė? Žarnų raižymas? Pratrūkęs vamzdis? Jeigu manau, kad tai Dievo kerštas, vadinasi, mąstau kaip tik taip, kaip M. Heidegeris nepatarė – mąstau apie Dievą nedieviškai. Ir nė velnio ne pasiteisinimas, kad taip mąsto didžioji žmonijos dalis.
Kaip tik tokiais atvejais mus ištinka prietarų isterija, tada kaip mat pasirodo įvairios palmyros, ekstrasensai, raganos, žyniai, pranašai, egzorcistai, piramidžių specialistai, tautos vaduotojai, hitleriai ir prigriebia mus, stveria mus už silpnos vietos, ima valdyti.
Tokios Kalėdos. Beje, Avarinės tarnybos santechnikų apranga iš tiesų labai panaši į Kalėdų senelio – raudona su baltais apvadėliais. Nežinau, iš kur įsikaliau, kad kaip tik tokia – su baltais apvadėliais. Gal iš didesnės šviesos ilgesio.
