garnier

Namuose plaukų spalvą nusprendusios pakeisti Samanthos Ford (42 m.) veidas po šio eksperimento tapo nusėtas skausmingomis ir šlykščiomis pūslėmis. Po „Garnier“ juodos spalvos plaukų dažų naudojimo ištino moters veidas, ji negalėjo pramerkti akių, o ant odos atsirado daug pūlingų žaizdų. Praėjus 3 savaitėms, jos žaizdos pradeda gyti, tačiau pačiu blogiausiu momentu, slaugytojos teigimu, pūliai bėgo ne tik iš moters žaizdų, tačiau ir iš ausų. „Nusidažiau plaukus, o vėliau juos ištrinkau šampūnu.

Dainininkas, muzikinių TV projektų dalyvis Audrius Janonis pristato savo dainos „Tik tu viena žinai“ vaizdo klipą, kuriame jis nusifilmavo kartu su savo gerbėja. Rengtame konkurse sudalyvavusi Rugilė Genelytė laimėjo pagrindinį prizą – galimybę pasirodyti debiutiniame A. Janonio vaizdo klipe. Dainininkas dar sausio mėnesį sudalyvavo Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, kur atliko graikų kurtą kūrinį „Run“. Tiesa, pasirodymas jaunam atlikėjui nebuvo itin sėkmingas.

Tuo metu, kai pavasaris lepina mus atgimstančios gamtos žaluma ir natūraliai pabundančiu noru švytėti, realybėje dažnai kamuojamės dėl išsausėjusios, blyškios ir... nelaimingos kūno odos. Odos sausumas yra matomas ir juntamas. Be tempimo ir peršėjimo jausmo mes pastebime įvairiausius paraudimus, pleiskanojimą. Oda tampa blyški, joje greitai ryškėja raukšlelės.

Sėdžiu namuose su karštos arbatos puodeliu rankoje, o už lango siaučia šaltas rudeninis vėjas, stengdamasis nuplėšti nuo medžių pageltusius lapus. Tačiau rudenišką nuotaiką praskaidrina prisiminimai apie nepamirštamas vasaros atostogas. Tikriausiai daugeliui teko girdėti apie Tunisą - sparčiai populiarėjančią tarp turistų šiaurės Afrikos šalį. Joje man teko pabūti.

Ar kada nors mėginote pagaminti vakarienę devyniems žmonėms turėdami tik saują makaronų? Ar esate tryse išmiegoję septynias naktis vienvietėje lovoje? Ar teko nors kartą ryte keltis valanda anksčiau, tam kad spėtumėte priskinti laukinių kiškio kopūstų rytinei sriubai ir pririnkti žemuogių desertui? Kai mus, devynis draugus, išmetė iš tarptautinės stovyklos viduryje Labanoro girios po pirmosios nakties, maniau, kad tai ir bus mano nuostabiosios vasaros pabaiga.

Šilta. Pučia švelnus vėjelis, girdžiu paukščių čiulbesį. Kaip gera būti lauke... Bet nuo kada geri dalykai tęsiasi ilgai? Papt, papt...Vienas po kito krenta lašeliai ant veido. Atsimerkiu ir pamatau apsiniaukusį dangų. Bėgu ieškoti pastogės, o dar telefonas pradėjo skambėti... „Ir kas per poilsis“, - sumurmu panosėj ir atsiliepiu. Viskas aišku - manęs atvažiuoja draugai! Ach, kaip aš tuos šmaikštuolius myliu.

Kelnės nuo kojų nusmunka lyg apalpę Siamo dvyniai, marškinėliai jau seniai smėly susiraitę klausosi bangų ošimo. Nublukusi žalia kepurė ir šalia gulintys akiniai nuo saulės kantriai laukia savo šeimininkės. Gražu. Saulė išsišiepia ir priverčia mane prisimerkti. Debesys, jos kreivos šypsenos išsigandę, pabėgo į nežinią. Kurortas puikus, tik kažko trūksta. Oi, pamiršau, kad turiu skardinę limonado ir šiaudelį.

Viena įspūdingiausių aplankytų vietų – Eolijos salos, esančios Tirėnų jūroje. Aštuonios – ir mažesnės, ir didesnės, vulkaninės kilmės, dievo Eolo garbei vadinamos, Sicilijai priklausančios, – apkeri ir sužavi kiekvieną poilsiautoją, atvykusį kad ir vienai dienai. Mes plaukėme liepos 14 turistiniu laivu, kuriuo keliavo žmonės ne tik iš Akonijos, tačiau ir iš Zambronės bei Tropėjos. Iš girdimų kalbų – daug Vokietijos, Lenkijos piliečių.

Vasara... Ech... Ją prisiminus prieš akis iškyla vaizdas: saulėtoji Nida, nestokojantys pinigų vokiečiai ir ... Krūva neplautų lėkščių (ši vasaros dalis ir buvo nemaloniausia). Uždarbis nedidelis, tačiau iš kaimo atlėkusiai merginai pakako ir tiek. Na, bet apie darbus gana... Dabar – linksmybės. Palaukit, gal dabar šiek tiek apie romantiškus vaizdus. Man dar niekada neteko matyti ko nors panašaus.

Vieni veržiasi prie piramidžių, kiti – į Graikiją, treti – į Indiją. Vieni keliauja baidarėmis, kiti – kopia į kalnus. Geras bičiulis seniai svajojo sudalyvauti lokio medžioklėje.Tad tokia proga ir pasitaikė: draugas iš Karelijos pakvietė bičiulį į lokio medžioklę, o šis pasiūlė man vykti su juo. Apie kelionės formalumus ir niuansus nerašysiu. Pirmą dieną poilsiavome laukinėje gamtoje prie laužo su kepsniais, mirksint žvaigždėm.

Ak, ta vasara... Sunku patikėti, kad ji jau baigėsi. Tačiau šios vasaros prisiminimai ir įspūdžiai mus šildys iki kito karštojo sezono. Mano vasara šiais metais, galima sakyti, nebuvo ypatinga, tačiau, vis dėlto, tai buvo metas, kai galėjau pamiršti apie sunkius darbus ir atsiriboti nuo pasaulio. Galbūt dėl to, o gal dėl kumščiu mojuojančios krizės, šią vasarą aš su sese ir šuniuku praleidau kaime, prie ežero.

Vasara praeina labai greitai, todėl visi stengiamės išnaudoti kiekvieną minutę. Važiuojame prie jūros, miname dviračius, keliaujame į tolimus kraštus... Lekiame, bėgame ir nespėjame. Lygiai taip pat, kaip ir visus, jau praėjusius, metus... Ir ateinančius. Tada pagalvoju, o kam gi jos skirtos? Ar dėl to, kad kažkur nuskubėtume, ar dėl to, kad pailsėtume? Taigi, šios atostogos man buvo kitokios.