Viena įspūdingiausių aplankytų vietų – Eolijos salos, esančios Tirėnų jūroje. Aštuonios – ir mažesnės, ir didesnės, vulkaninės kilmės, dievo Eolo garbei vadinamos, Sicilijai priklausančios, – apkeri ir sužavi kiekvieną poilsiautoją, atvykusį kad ir vienai dienai.
Mes plaukėme liepos 14 turistiniu laivu, kuriuo keliavo žmonės ne tik iš Akonijos, tačiau ir iš Zambronės bei Tropėjos. Iš girdimų kalbų – daug Vokietijos, Lenkijos piliečių.
Diena pasitaikė išties puiki – nei vieno debesėlio danguje, tad morališkai reikėjo pasiruošti nebent varginančiam karščiui bei vaikščiojimui. Plaukiant atvirajame antrame laivo aukšte pūtė malonus, vėsus vėjas (darkantis mano šukuoseną), kaitino saulė, o pirmame aukšte galima buvo atsigaivinti laivo bare.
Iki pirmosios salyno salos Lipari plaukėme maždaug 3 valandas, tačiau kelionė neprailgo – teko regėti net šalia plaukiantį ir vandenį purškiantį banginį. Išlipus į krantą didžiausioje ir daugiausiai gyventojų turinčioje saloje pirmoji mintis buvo: “Čia egzotika? Na, gerai, einam į barą…”
Baziluco sala (Juliaus Osokino nuotr.)
Mums buvo skirta pustrečios valandos vaikščiojimui, tad atsigaivinus bare nutarėme ieškoti centro ar kažko panašaus. Prisigretinome prie vienos turistų grupelės iš Lenkijos, kuri turėjo net gidą. Tačiau šie neieškojo centro ir linksmybių, o kilo į viršutinę miesto dalį siauromis gatvelėmis, dar kartkartėm sustodami pasiklausyti gido pasakojimų. Žinoma, mūsų šis variantas netenkino – maža laiko. Tad patys užkopėme gan greitai į kalno viršūnę (ir buvome visiškai šlapi nuo prakaito), kur įsikūręs Lipari mūru apjuostas senamiestis. Apžiūrėję čia stovinčią katedrą, pasižvalgę į stulbinančius vaizdus apžvalgos aikštelėje, leidomės atgal žemyn, tačiau šį kartą jau kitu keliu – tiesiai į judrųjį centrą.
Išties Lipari – tiesiog kurortinis miestas. Vasarą čia pilna žmonių, o centrine gatve driekiasi barai bei suvenyrų parduotuvės. Užsukus užkąsti mus pašnekino greitojo maisto pardavėja – iš pradžių ji mus palaikė turistais iš Ukrainos, o vėliau teigė, kad lietuvių kalba panaši į rusų. Na, bet maloni moteris buvo, o ir valgis gan skanus.
Greitai praėjo Lipari skirtas laikas. Visi sugrįžome į laivą – sukaitę ir jau kiek pavargę. Tokiame karštyje nuovargis juntamas jau po poros valandų vaikščiojimo… O tą dieną pavėsyje buvo 35 laipsniai karščio.
Taip, pavėsyje, bet mes vaikščiojome gatvėmis, kai virš mūsų galvų tiesiai švietė saulė! Sunku nupasakoti tą jausmą, kai stovint ir nieko neveikiant jaučiami nugara riedantys prakaito lašai, o ištroškus pusė litro vandens rodos tarsi vienas gurkšnis.
Po 10 minučių pasiekėme ir kitą visai šalia esančią Vulkano salą, garsėjančią savo purvo voniomis bei karštu nuo ugnikalnio garų vandeniu paplūdimyje. Salą sudaro keturi krateriai, tačiau Vulkano salos ugnikalnis ramiai miega – paskutinis išsiveržimas buvo prieš daugiau nei 200 metu.
Išlipus į krantą ėjome link purvo vonių bei karšto vandens paplūdimio. Iškart pastebėjome baisią smarvę – tarsi kas būtų taip pagadinęs orą, jog kvėpuoti nebūtų kuo. Tačiau tai tik siera, o prie kvapo gan greit pripratom… Išties pasidarė gal net malonu.
Ši turistinės išvykos vieta buvo kiek nesuplanuota, kadangi skirta tik pusantros valandos maudynėms – spėjome pasidžiaugti tik karštu vandeniu paplūdimyje. Deja, bet purvo vonioje neišsimaudėme… Bet ir to pakako, buvo išties neįprasta: visas paplūdimio dugnas uolėtas, vien akmenys, tad vaikščioti teko keturiomis, kad neparkristum ir nesusidaužtum, o vietomis pro akmenis prasiskverbęs karštas oras kilo burbuliukais ir atliko masažo funkciją.
Pakeliui į paskutinę Stromboli salą plaukėme pro Italijos turtuolių mėgstamą Panarėją. Matėsi prie kranto pastatytos vilos, šalia – milijonus kainuojančios jachtos. Taip pat teko praplaukti ir pro nedidelę negyvenamą Baziluco salą, kuri išties atrodė lyg du milžiniški akmens gabalai. Tačiau kontrastas tarp rudos uolėtos salos ir ryškiai mėlynos Tirėnų jūros – lyg iš kelionių žurnalo viršelio.
Stromboli salos pasididžiavimas – vienas aktyviausių Europoje vulkanas Stromboli, kurio įspūdingi “pasirodymai” vyksta maždaug 4 kartus per valandą. Gražiausi vaizdai – naktį, bet mes buvome dieną, tad gėrėtis galėjome tik rūkstančiais dūmais viršūnėje.
Stromboli ugnikalnis (Juliaus Osokino nuotr.)
Tai mano pirmasis matytas “gyvas” ugnikalnis iš taip arti – buvo visai įdomu. Stačiausias šlaitas visas išdegęs, juodas, nes pro čia šimtais „gyvačiukų“, ilgainiui susiformavusiais kanalais, teka lava tiesiai į jūrą. O iš kitos salos pusės įsikūrę gyventojai pastatę čia visą kurortinį miestą teigia, kad yra visiškai ramūs dėl gyvenimo aktyvaus ugnikalnio pašonėje.
Išlipus į krantą Stromboli saloje akys iškart nukrypo į paplūdimį – jis visas juodas, išklotas juodais vulkaniniais akmenimis! Toliau horizonte matoma žaluma, o Stromboli ugnikalnis regimas iš bet kurio salos kampo. Nors organizuojami kopimai į patį ugnikalnį, mums skirta buvo vos pusantros valandos.
Kaip visada, sekėme žmonių pavyzdžiu ir kilome nežmoniškame karštyje į kalną link apžvalgos aikštelės. Pastatai čia dažniausiai balti, vienas kitas kitokios spalvos. Gatvės labai siauros, nors žmonės didelių mašinų net neturi. Turbūt dažnesnė susisiekimo priemonė – valtis.
Apsižvalgę, nusipirkę kelis suvenyrus traukėme link laivo. Dar buvo likę laiko, tad atsigaivinome ypač skaidriame vandenyje. Beje, Lipari saloje beveik visose suvenyru parduotuvėse buvo galima nusipirkti vulkaninių juodų akmenų, kurių kaina dažniausiai buvo 1 euras, o čia – galima buvo prisirinkti nuo žemės! Pagalvojau net apie mažą verslą.
Ir galų gale plaukėme namo. Buvau tiek pavargęs, kad užmigau laive prie stalo valandėlei (kaip ir didžioji dalis laivo keliauninkų). O vėliau, plaukiant, dar teko pamatyti per bangas šokinėjančius delfinus.
Kelionė buvo išties įsimintina, o ir ji įamžinta video filme, tad išliks visam gyvenimui!
Julius Osokinas
Esi įsitikinęs, jog tavo vasaros atostogos praėjo daug smagiau? Nori apie tai papasakoti visiems ir už istoriją gauti „Garnier“ priežiūros rinkinį odai? Tuomet nesnausk - siųsk savo istoriją į [email protected]
