Šilta. Pučia švelnus vėjelis, girdžiu paukščių čiulbesį. Kaip gera būti lauke... Bet nuo kada geri dalykai tęsiasi ilgai? Papt, papt...Vienas po kito krenta lašeliai ant veido. Atsimerkiu ir pamatau apsiniaukusį dangų. Bėgu ieškoti pastogės, o dar telefonas pradėjo skambėti...
„Ir kas per poilsis“, - sumurmu panosėj ir atsiliepiu. Viskas aišku - manęs atvažiuoja draugai! Ach, kaip aš tuos šmaikštuolius myliu...
Netruko prabėgti keletą minučių kaip smagioje draugų kompanijoje jau lėkėme automagistralės keliu. Garsus juokas ir šypsenos veiduose, išduodančios pasiutusiai gerą nuotaiką. Pro langą lekia gamtos vaizdai, o šįryt taip gera gera...
Automobilis pradeda lėtėti ir sustoja - atvažiavome. Ir ką? Kažkas sumano užrišti man akis. „Dar ko betrūko“, - pagalvojau. Bet tik pagalvojau, trauktis nebuvo kur.
Eidama po kojomis jaučiau nelygumus - nepatogu. Nusiaviau basutes ir pajutau smelį. „Na štai ir nebeliko staigmenos“, - pamaniau.
Kiek dar taip reikės eiti? Staiga už nugaros pajutau kažką artėjant. Draugų balsai nutilo. Tas kažkas mane apkabino, atrišo man akis ir aš netyčiomis sušukau: „Tai tu!“. Jis nusišypso, paima mane už rankos ir abu drauge nubėgame draugų link.
Sėdžiu ant jūros kranto. Leidžiasi saulė, šalimais girdžiu draugų balsus. Ir pagalvoju: „Kokių vis dėlto gyvenime nepakartojamų akimirkų būna“... Stebiu saulėlydį, o šalia sėdi jis. Nusišypso ir nubraukia vėjo sutaršytą, nukritusią plaukų sruogą man nuo veido. „Nepakartojamų akimirkų kaip ši…“
Rūta
Esi įsitikinęs, jog tavo vasaros atostogos praėjo daug smagiau? Nori apie tai papasakoti visiems ir už istoriją gauti „Garnier“ priežiūros rinkinį odai? Tuomet nesnausk - siųsk savo istoriją į [email protected]
