Ak, ta vasara... Sunku patikėti, kad ji jau baigėsi. Tačiau šios vasaros prisiminimai ir įspūdžiai mus šildys iki kito karštojo sezono. Mano vasara šiais metais, galima sakyti, nebuvo ypatinga, tačiau, vis dėlto, tai buvo metas, kai galėjau pamiršti apie sunkius darbus ir atsiriboti nuo pasaulio. Galbūt dėl to, o gal dėl kumščiu mojuojančios krizės, šią vasarą aš su sese ir šuniuku praleidau kaime, prie ežero...
Nors prieš prasidedant atostogoms planavau jas praleisti rimtai ruošiantis ateinantiems sunkiems metams, tačiau nugalėjo poilsio troškimas. Iš tikrųjų, atostogos buvo neeilinės, nes netoli nuo ežero pastatytame namelyje buvo tik natūralios sąlygos: jokio televizoriaus, mikrobangų krosnelės ir apskritai jokios elektros. Apie dušą ar vonią galima tik pasvajoti, juk visai netoli – ežeras. Vienintelis civilizaciją primenantis dalykas – medinis lauko tualetas. Turbūt įdomu, kodėl nusprendžiau kaip tik ten praleisti savo atostogas, jeigu ten taip blogai?.. Tai buvo nauja. Šioks toks iššūkis, o ir pinigus norėjosi pataupyti žiemai...
Taigi, nuvykus prie ežero ir prasidėjo mano atostogos. Pirmosios dienos buvo vasariškai karštos, todėl didžiąją laiko dalį praleidau besipliuškendama vandenyje, tačiau vakarėjant susidūriau su pirmuoju iššūkiu... Reikėjo užsikurti laužą, kad pasikeptume bulvių ir vištienos, kurios buvome nemažai nusipirkusios, jog nebadautume, tačiau man niekaip nesisekė sukrauti laužo. Kaip bedėčiau sausas medžių šakas – jos vis griuvo. Sesei to padaryti taip pat nesisekė. Beliko vienintelė išeitis – skambinti tėčiui, kuris nupasakojo, kaip sukrauti laužą. Taigi sunkioji dalis buvo įveikta.
Lauželis buvo paruoštas. Beliko jį užkurti. Žinoma, degtukai buvo taip paslėpti, kad jų ieškoti prireikė gero pusvalandžio. Tačiau, juos suradus, reikalai pasitaisė ir mes pagaliau galėjome pasigaminti vakarienę ir pasišildyti prie laužo. Miegoti namelyje buvo gan jauku, bet eiti į tualetą... Buvo baisu. Tačiau vėliau prie to pripratome. Taip pat pamėgau žvejybą, tiesą sakant buvau priversta ją pamėgti, nes vištienos galiojimo laikas nebuvo begalinis. Taigi, žvejojome. Iš pradžių sekėsi nekaip: ir žuvys prastai kibo, ir meškerė vis įsipainiodavo į nendres, ir sliekų ėmė mažėti. Tačiau pirmosios žuvytės buvo skanios, tik jas išskrosti atrodė sudėtingas darbas, nes anksčiau tai darydavo mama. Kai visus iškilusius sunkumus mūsų komandai pavyko įveikti, mes nusprendėme sunkumų prisigalvoti pačios ir išmokti gyventi gamtoje be patogumų.
Taigi šias atostogas galėčiau pavadinti laukine vasara, nes aš išmokau prikapoti malkų, sukrauti laužą, jį užkurti, susižvejoti vakarienę ir suprasti, kad įspūdžių kupinos atostogos ne visada būna svečioje šalyje ir ne visada reikalauja didelių išlaidų. Džiaugiuosi, kad atostogas praleidau būtent taip ir kad jų įspūdžiai padės man ištverti visus artėjančius šalčius.
Gintarė
Esi įsitikinęs, jog tavo vasaros atostogos praėjo daug smagiau? Nori apie tai papasakoti visiems ir už istoriją gauti „Garnier“ priežiūros rinkinį odai? Tuomet nesnausk - siųsk savo istoriją į [email protected]
