Lėtinės ligos, sukeltos antsvorio, šiandien nuvaro į kapus daugiau žmonių nei infekcinės. Bet žmogus su nereikalingais kilogramais kovoti pradėjo daug anksčiau.
Pasigilinus į šiai temai skirtus darbus, prisiminus Rubenso personažus ir putnias Venerų formas, kyla daug klausimų. Pirmiausia pats žodis „dieta” traktuojamas labai skirtingai. Iki pat XX a. juo buvo apibūdinamas kompleksas metodų, skirtų ligoniams gydyti, o ne kovoti su antsvoriu. Be to, Hipokratas, kurio medicininiais principais žmonija gyveno iki pat XVII amžiaus, skyrė šešias tinkamos dietos dalis: meną valgyti, meną gerti, meną miegoti, meną judėti ir ilsėtis, seksualinį gyvenimą ir orą, kuriuo kvėpuojame.
Mūsų laikais dietologai paprastai apsiriboja vos dviem sudėtinėmis dalimis - maistu ir sportu. O kai kurie tenkinasi tik pirmąja. XVI amžiuje remiantis Hipokrato teorija buvo parašytas tikras bestseleris, išverstas į visas to meto Europos kalbas. Dietą sudarė dvarininkas iš Venecijos Luigi Cornaro, kuris iki savo 40-mečio gyveno labai nerūpestingai, kol galiausiai susigadino sveikatą, o senatvėje parašė knygą „Menas ilgai gyventi”. L.Cornaro išties sulaukė 99-erių laikydamasis savo metodikos, jį mėgdžiojo daugelis kartų, bet šiandien vargu ar bent vienas gydytojas patartų savo pacientams vengti žuvies ir melionų. XVIII a. Hipokratą pakeitė Lavoisier principai - jis žmogaus organizmą lygino su kuro katilu. Šiuolaikinės chemijos tėvui buvo nukirsdinta galva Paryžiaus Santarvės aikštėje paskelbus, kad „respublikai mokslininkai nereikalingi”, bet noras sublogti pergyveno ir revoliuciją, taigi kalorijos sąvoką galiausiai imta taikyti ir maistui.
Kankinimasis dietomis
Didžiausio gailesčio nusipelno XIX amžiaus storuliai - juos negailestingai kankindavo įvairiausiomis voniomis, versdavo valandų valandas žiaumoti tą patį maisto kąsnelį, statydavo klizmas ir plaudavo skrandžius. Bet tai buvo pavieniai liesėjimo kankiniai, o XX a. kova su svoriu tapo visos vidurinės klasės praktika, išgyveno visus režimus ir prigijo visose religijose. Ir niekas geriau neaprašė nutukimo istorijos kaip amerikiečių rašytojai: pramonės augimas, milžiniški derliai, maisto gausa, vienišos merginos mažuose kambarėliuose be virtuvės.
Kalorija pigo, vienas po kito dygo prieinami restoranai, o juose - standartinis greitasis maistas. Amerikiečiai pradėjo misti gatavais produktais. Amerikoje iki pat praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio mokyklose būdavo dėstoma namų ruoša, kur mergaites mokydavo būti geromis šeimos vadybininkėmis. O kaip kiekvienas geras vadybininkas, jaunos žmonos visą dėmesį sutelkdavo į produktų kainą. Imigrantai liovėsi ruošę savo itališkus, kiniškus ar žydiškus patiekalus: nuo šiol jie buvo amerikiečiai ir maitinosi kaip amerikiečiai - pigiai, sočiai ir greitai. Jų sėkmingai besiverčiantys sūnūs įsigijo automobilių ir, pririedėję tiesiai prie restorano, gaudavo karštą sumuštinį neišlipdami iš mašinos.
Dieta šį procesą sukrėtė kaip griaustinis giedrą dieną: šalies draudimo kompanijos nusprendė antsvorį susieti su ligų ir mirtingumo statistika. Gavus atitinkamas išvadas prasidėjo beprotiška valgymo ir svorio kova.
XX a. bandyta standartizuoti ne tik maistą, bet ir patį žmogaus kūną. 1924 m. pirmasis istorijoje „Mis Amerika” konkursas grožio sąvoką išreiškė skaičiais: merginos buvo išmatuotos. Šeštajame dešimtmetyje šis procesas jau paveikė ne tik grožio čempiones, bet ir paprastas moteris: mados pramonė pradėjo siūti gatavus drabužius, ir nuo šiol kiekviena moteris buvo priversta įgrūsti į juos savo formas. Moterims skirti žurnalai puolė spausdinti po dietą kas mėnesį. Aštuntąjį ir dešimtąjį dešimtmečiais antsvorio atmetimas pasiekė tokią ribą, kad apkūnesnės moterys ėmė bijoti paplūdimio sezonų.
Dietos buvo dangstomos skambiais pavadinimais: Beverli Hilso, Holivudo, Majamio... Gražus žodis niekam nedaro žalos, baisiau, jei pati dieta pavojinga, o tokių istorijoje būta nemažai.
„Stebuklingos” tabletės
Nuo ketvirtojo dešimtmečio specialistai tai patardavo įtraukti į racioną medžiagas, kurių žmogaus organizmas nevirškina, tai rekomenduodavo vartoti hormonus arba depresijas ir psichozes keliančiam amfetaminui priskirdavo stebuklingų savybių.
1933 m. buvo atrastas „stebuklingas” dinitrofenolio veikimas: gydytojai atkreipė dėmesį, kad jį gaminantys darbininkai blogsta, ir pradėjo skirti šį preparatą diabetikams, nors jiems dinitrofenolis labai pavojingas. Nuo tada jis seniai uždraustas, bet vis ima ir atgimsta nelegaliose ir „stebuklingai kilogramus tirpdančiose” tabletėse.
Bet ką kalbėti apie tabletes, jei ir moksliniai metodai nuolat prieštarauja vienas kitam. Žinoma, galima juoktis iš Cornaro baimės suvalgyti meliono skiltelę, bet ką daryti su visuotine psichoze, kilusia aštuntąjį dešimtmetį dėl cholesterolio? Dietologai tuomet uždraudė valgyti sviestą, siūlydami keisti jį augaliniu margarinu. Dabar patarimai pasikeitė: žalingų riebalų turintis margarinas visiškai išnyko iš vakarietiškų dietų, o „gerieji” riebalai, tarp jų ir nedidelis kiekis sviesto, grįžo į subalansuotas mitybos sistemas. Dietologija - dar visai jaunas mokslas, ir mokslininkų klaidos - neišvengiama jo raidos dalis.
Antsvoris - kaip apsileidimas
Kad ir ką teigtų dailininkai, apkūniems žmonėms nelengva buvo net Rubenso laikais. Apsirijimas - viena iš mirtinų nuodėmių, ir dietų istoriją galima pavadinti storulių diskriminacijos istorija. Pasišlykštėjimas nutukimu giliai įsišaknijęs mūsų moralinėse taisyklėse. Stori vaikai amžinai erzinami ir pravardžiuojami mokykloje, nors pašaipūnų tėvai neretai patys pilvoti.
Antsvoris gali tapti neafišuojama atsisakymo priimti į darbą priežastimi. Ir kiekvienas žino, kaip baisu būti storam jaunystėje, kai svarbiausia - patikti. Be to, žmonija riebalus pripažino amoraliais. XX a. storulius pradėta kaltinti tingumu ir vidinės drausmės neturėjimu. Girdi, sublogti taip paprasta, o jie nenori pakrutinti nė piršto. Nelaimėliams šia prasme buvo net sunkiau negu narkomanams ar alkoholikams - juk maisto visiškai atsisakyti neįmanoma.
Amžinus ginčus dėl valios stokos pagaliau nutraukė britų mokslininkų atrastas nutukimo genas. Ir nors dar ne iki galo aišku, kaip veikia šis genetinis kodas, akivaizdu, kad jį turintieji storėja dažniau ir greičiau nei kiti žmonės. Pastaraisiais metais dietologija ieško atsvaros genetikoje. 2003 m. buvo iššifruotas žmogaus genomas, ir dabar amerikiečiams jau siūlomos asmeninės dietologų rekomendacijos. Pakanka nusiųsti seilių pavyzdį, ir sužinosite apie riziką susirgti bet kuriomis paplitusiomis lėtinėmis ligomis.
NERYTI!
Jau pusantro amžiaus žmonija grumiasi su antsvoriu griebdamasi visokiausių būdų - nuo sekinančio badavimo iki chirurginės intervencijos, bet neginčijami šios kovos nugalėtojai - verslininkai, sugebantys uždirbti milijardus dolerių iš žmogiškųjų kompleksų.
1830 - presbiterionų dvasininkas Silvestre’as Grahmas įvedė dietos sąvoką - tai savanoriškas ištisus metus trunkantis pasninkas siekiant atsikratyti tokių nuodėmių kaip rajumas, seksualiniai troškimai ir kitokie „amoralūs” dalykai.
1863 - pasirodo pirmasis traktatas, kuriame surinkti patarimai, kaip per kelias savaites badaujant numesti 20 kg.
1900 - gydomosios dietologijos suklestėjimo metai. Duris atveria pirmoji liesėjimo klinika, kurioje apvalios damos maitinamos tik vaisiais ir daržovėmis. Laikraščiuose pasirodo pirmoji priemonių svoriui mesti reklama.
1940 - visos dietos užmirštos, Amerikos laikraščiai spausdina eksperimentų, kaip „bado” dietos veikia šauktinius, rezultatus. Dauguma dalyvių, kurie eksperimento pradžioje buvo sveiki ir energingi, atrodo silpni ir pasiligoję.
1966 - gydytojas Robertas Atkinsas sukūrė savo garsiąją dietą, pagrįstą riebios mėsos ir nesočiųjų riebiųjų rūgščių vartojimu. Teorija grindžiama postulatu, kad baltymo molekulė tokia didelė, jog organizmas sunaudoja daugiau energijos jai suskaldyti, negu iš jos gauna.
1970 ir vėliau - Vakarų Europoje ir JAV sparčiai daugėja „anoniminių storulių” klubų. Deja, kaip rodo statistika, kolektyvizacija šioje srityje sėkmės neatnešė.
1972 - kyla pirmieji skandalai dėl BAP - biologiškai aktyvių papildų. Pavyzdžiui, kai kuriuose preparatuose („Dexatrim”) rasta narkotinės medžiagos, o pavartoję „Prolinn”, pagaminto iš sumaltų karvių odų, sausgyslių ir kaulų, miršta 58 žmonės. Vėliau JAV valdžia pirmą kartą įveda griežtą BAP kontrolę.
1980 - pasirodo garsioji Kembridžo dieta, paremta mažu kaloringumu ir maisto papildais iš „Kembridžo mitybos” serijos. Tais pačiais metais atsiranda kompanija „Herbalife”, kuri kopijuoja Kembridžo dietos metodus, bet jau tarptautiniu lygiu.
1982 - JAV išpopuliarėja Beverli Hilso dieta, kurios svarbiausia sudėtinė dalis - klizma.
1985 - prancūzų kulinaras ir dietologas Michelis Montignacas išleidžia knygą „Valgykite, kad plonėtumėte”, kurioje ragina neskaičiuoti kalorijų ir pereiti prie paprastos nekaloringos dietos, kurioje nėra vietos „blogiesiems” riebalams ir angliavandeniams.
1990 ir vėliau - populiarėja chirurginiai kovos su antsvoriu metodai: liposekcija, skrandžio perrišimas, dalies žarnų pašalinimas.
