Su gandais, pravardėmis ir prilipusiais epitetais labai sunku kovoti. Įdomu sužinoti, kaip jaučiasi, ko gero, bukiausio personažo Lietuvoje autorius Mindaugas Stasiulis. Ar jo vaidinamo Saulėno šmėkla nepersekioja jo gyvenime, ar nebijo merginos, nebando sugėdinti tetos?
Žodžiu, ar neatrodo Mindaugui, kad nepaisant jo aukštojo išsilavinimo, lietuvių literatūros magistro laipsnio, solidaus radijo stoties M-1 programų direktoriaus posto tauta laiko jį primityviu, vulgariu tipu, besipuikuojančiu savo bukumu?
- Sakoma, kad humoro jausmas yra intelekto požymis. Tad gal tau aukštasis išsilavinimas buvo reikalingas tam, kad atsirastų Saulėns, Liolekas ir Bolekas bei kiti ne itin gudrūs personažai?
- Yra ir įgimtų dalykų, vieni liežuvį valdo geriau, kiti blogiau (gal čia savo vaidmenį atliko tėvo genai), bet iš esmės tiesa - gerai juokauti gali tik intelektualūs žmonės. Juk kas yra humoras? Tai tam tikrų prasmių dėliojimas, žongliravimas tuo, kas jau sukurta. Kuo labiau esi išsilavinęs, tuo daugiau turi galimybių žaisti prasmėmis. Humoras - mažutis paradoksas, kai keli lyg ir nesusieti žodžiai jungiami į bendrą kontekstą, kuriame jie, atrodytų, niekaip negali atsidurti, tačiau atsiduria. Tai ir kelia juoką.
Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau filologiją - tad ir kalbos jausmas, tam tikras apsiskaitymas man tikrai padeda kuriant juokelius. Buvo minčių ir dėl aktorystės studijų, bet tarp stojančiųjų buvo tokie pretendentai kaip Leonardas Pobedonoscevas, Vytautas Rumšas (jaun.), Balys Latėnas... Pamaniau, kur jau ten man.
- Kaip manai, ką tau pasakytų Viktorija Daujotytė ir kiti literatūros profesoriai, pamatę, kuo užsiima buvęs jų studentas?
- Profesorę V.Daujotytę žinau ir gerbiu, bet ji man niekada nedėstė. Man daug labiau rūpi, ką šiuo klausimu pasakytų rašytoja ir mano dėstytoja Vanda Juknaitė. Greičiausiai aprėktų ir pasakytų, kad veltui švaistau savo talentą ir galimybes.
- Ir pats manai, kad švaistai?
- Nuolat savęs to klausiu ir manau, kad nešvaistau. Juk ne vien Saulėną gyvenime aš vaidinu - dirbu radijuje, vedu laidas, renginius, kaip Mindaugas, o ne Saulėns. Manau, jau turiu savo radijo klausytojų ratą, kuriems niekada nesitapatinsiu su Saulėnu.
Sutinku, gal išties man būtų įdomiau dirbti laikraštyje „Literatūra ir menas“ ar „Šiaurės Atėnai“, bet, būkime atviri, dividendų iš tokio darbo gauni nedaug: nei pinigų uždirbi, nei kokios atgalinės reakcijos gauni, nei išgirsta kas nors - juk ne per daugiausia tokie laikraščiai perkami.
Ne visi gali dirbti būtent pagal studijų specialybę, bet nesijaučiu ir visiškai nuo jos nutolęs, juk ne šiaip sau blevyzgoju į eterį - mano personažuose labai daug ironijos, saviironijos, netgi švelnios didaktikos. Savo juokavimais aš sakau: „Žmogau, nesielk taip - matai, netgi Saulėnui „dašunta“, kad taip daryti kvaila“, arba sakau: „Štai, pažiūrėk, žmogau, į Saulėną, juokis iš jo ir stenkis nebūti į jį panašus“. Tai kaip ir tautos auklėjimas. Niekada neblevyzgoju vien dėl blevyzgų - man tai jau būtų talento (jei tokį turiu) ir galimybių švaistymas.
Žinau, kad žmonės, nuklydę į gyvenimo paribius - mokslą, politiką, rimtus ir labai rimtus dalykus, mano humoro nemėgsta, nes jis neva lėkštas, primityvus... Tačiau kaip tik ir siekiu, kad mano humoras būtų įkandamas visiems, todėl nejuokauju subtiliai, nežarstau intelektualaus sąmojo.
- Esi tarsi koks šių dienų Donelaitis, pajuokiantis kvailus būrus ir mokantis juos išminties bei kultūros?
- Nepaprastai mėgstu Kristijoną Donelaitį. Jis labai žemiškas, netgi moliu aplipęs ir mėšlu, sunkus ir tiesmukas, kalbantis šiurkščia kaimo kalba.
Kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, Saulėno kalba labai donelaitiška - nešvari, kaimietiška, vulgari. Na, aš, tikiuosi, mažiau didaktiškas, mažiau kunigiškas nei lietuvių literatūros tėvas, visi mano didaktiniai pagraudenimai paslėpti po ironija.
- Manai, visi tavo ironiją pastebi? Daugelis, ko gero, linkę manyti, kad esi tikras Saulėno vertybių išpažinėjas?
- Tiesa, kartą teko Saulėno pavidalu vesti renginį, kai absoliučią daugumą publikos sudarė būtent Saulėno tipo personažai. Vos pradėjęs juokauti apstulbau - niekas nesijuokia, visi labai rimtai manęs klausosi. Išsigandau supratęs, kad šie mano tekstai jiems yra per sunkūs ir jie nuoširdžiai nesupranta, kad tai juokinga.
Skubiai susiorientavau ir griebiausi paties banaliausio humoro - visi plyšojo juokais...
Sutinku, dalis žmonių mano, kad iš tiesų esu Saulėns. Bet, laimė, dauguma jų nežino, kad aš dar esu ir Mindaugas Stasiulis. Čia kaip ir dėl to K.Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ - visuomet bus tokių, kurie laikys jį niekalu, ir visada bus tokių, kurie įžvelgs jame meno gelmes. Bet tai jau ne mano atsakomybė - kiek iškapstysi, tiek tavo.
- Merginų nuo tavęs Saulėno personažas neatbaido?
- Ne. (Juokiasi.) Gal ir yra tokių, bet, matyt, jas labai greitai atbaido, tad nė nespėju jų pamatyti. Turiu draugę, kuri manęs niekada nepainioja su Saulėnu.
Na, aktorius Vytautas Tomkus šiandien yra tiesiog Tadas Blinda, kad ir ką būtų paskui vaidinęs. Man taip, tikiuosi, neatsitiks. Žinau, kaip elgtis: teks sukurti personažą, kuris Saulėną nužudys. Be to, neketinu dirbti teisme advokatu ar kažin kokiu solidžiu dėdule, tad jei kas ir pavadins mane Saulėnu, mano reputacijai tai nepakenks.
Mano bičiuliai - meno pasaulio žmonės, poetai Antanas Šimkus, Donatas Petrošius, Gytis Norvilas ir gausus būrys kitų, jiems tikrai jau nereikia aiškinti, kas yra kas.
- Nepavydu savo bičiuliams rašytojams? Jų kūryba juk turi išliekamąją vertę, o jūsų išgaruoja vos išjungus televizorių?
- Tiesiog kiekvienas turi daryti tai, ką gali, bandžiau ir aš rašyti poeziją, bet supratau, kad nebūčiau geras poetas. Patiktų koks lengvasis žanras - humoras, komedijos... Bet kur visa tai dėti, kam to reikia?
Tačiau ir tokie televiziniai juokai gali turėti išliekamąją vertę. Pavyzdžiui, Rolando Kazlo „Nekenčiu reklamos“ virto kultiniu, savo gyvenimą gyvenančiu meno kūriniu. Jaučiuosi įvertintas, jei koks mano Saulėns patenka „youtube“. Dievinu Rolando Kazlo humorą - nedvejodamas vadinu jį geriausiu Lietuvoje ir stengiuosi mokytis iš jo, kiek, žinoma, galima pasimokyti iš to, kas nepakartojama.
- Pats aktorystės niekada niekur nesimokei?
- Vaikystėje, Pupynių kaimo mokyklos dramos būrelyje. Kitados buvau neblogas skaitovas - dalyvaudavau respublikiniuose skaitovų konkursuose, skaitydavau nuo Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonos“ iki žemaitiškų pasakų, keletą tokių konkursų esu laimėjęs.
Iš dalies džiaugiuosi, kad nestudijavau aktorystės. Žmogaus supratimas apie vaidybą suvienodinamas ir visi padaromi teatro aktoriais. Aš toks būti nenoriu. Man patinka ne vaidyba, o kūryba, ekspromtas...
Pakęsti negaliu repeticijų ir kiek įmanydamas stengiuosi jų išvengti. Savo personažams scenarijus rašau pats, bet daug ką kuriu vietoje, nes, mano galva, tie, kurie mokosi tekstą, ekrane atrodo nenatūraliai, - aš kalbu ir elgiuosi pagal esamą situaciją, antraip visa tai tampa negyva, todėl neįdomu.
Savo personažų neleidžiu niekam valdyti - gaunu daug pasiūlymų Saulėnui ar kitiems personažams ir žinau, ką jie gali daryti, o ko ne. Juk ir Saulėns turi savo vertybių kodeksą. Kad ir koks primityvus tas kodeksas būtų, Saulėns jo laikosi. Todėl siūlytojams tenka atsakyti: „Atleiskite, bet Saulėns to nedarys“.
- Saulėns populiarėja, jo reitingai kyla kaip ant mielių. Smagu bus atsidurti populiariųjų žmonių kompanijoje, drauge su Natalija Zvonke, Egmontu Bžesku?
- Pats dirbu žiniasklaidoje, tad viliuosi, kad nebūsiu labai godžiai puolamas. Be to, nesiruošiu iš savęs daryti šou, tad labai draugiškai atsiribosiu nuo tų žaidimų. Štai paskaitys, kad kalbu apie Kristijoną Donelaitį, o ne savo rankinės turinį ar meilės skandalus, ir paliks ramybėje, nurašys kaip neįdomų.
Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius“.
