Prieš persikeldami į Molėtų rajone esantį nedidelį kaimelį prie ežero – Jelena ir Mindaugas buvo sėkmingai dirbantys sostinės gyventojai. Jelena baigė IT studijas Vilniaus universitete, dirbo vienoje tarptautinėje įmonėje, jos atlyginimas buvo gerokai didesnis nei Lietuvos šalies vidurkis.
Mindaugas taip pat IT specialistas, jie susipažino studijuodami, tačiau pagal specialybę dirbti nepanoro ir pasuko visai kitu keliu – ėmėsi apželdinimo verslo. Tad jo atlyginimas kas mėnesį nebuvo fiksuotas, tačiau ne vienerius metus šioje srityje dirbantys Mindaugas tikina, kad uždarbio užtekdavo gyvenimo gerovei užtikrinti.
Kada įvyko tas lūžis, kai nusprendėte bėgti iš miesto į kaimą?
Jelena: Atsikėliau vieną rytą, svaigo galva, pykino – apvėmiau naują kilimą, kuris kainavo kokias 3 minimalias algas ir kurio man labai reikėjo, tačiau jį nusipirkusi džiaugsmo taip ir nepajutau. Tada nušliaužiau ir atsiguliau ant sofos, tiesiog gulėjau ir apžiūrinėjau visus tuos daiktus, baldus, techniką – visą butą ir aiškiai suvokiau, kad manęs niekas nedžiugina. Lyg ir viskas gerai, bet neteikia laimės – kaip Knysliukui balionelis, kurio ir forma graži, ir spalva gera, tačiau nedžiugina. Tada ir buvo tas taškas, kai nusprendžiau keisti gyvenimą. Tuomet dar nežinojau kaip, tik žinojau, kad kardinaliai.
Mindaugas: Man ji paskambino, pasakė, kad išeina iš darbo ir nori parduoti butą. Supratau, kad situacija labai rimta – iškart atidūmiau namo pasikalbėti, bet sprendimas jau buvo priimtas.
Bandei atkalbėti Jeleną?
Mindaugas: Jelenos neįmanoma atkalbėti, jeigu ji ką nors nusprendžia – visada žūtbūt įvykdo. Ji mūsų šeimoje tas žmogus, kuris kaip kirviu nukerta, o aš daugiau svarstau, tempiu priimti sprendimus. Tą dažniausiai daro Jelena ir jai puikiai sekasi. Pažiūrėk, kaip čia smagu ir gera gyventi.
Be to, kai ji papasakojo savo ryto išgyvenimus, iškart buvo aišku, kad prieitas liepto galas. Jelena labai daug dirbdavo, daug ir uždirbdavo, bet be namų ir darbo beveik nieko daugiau nematė. Moterims IT srityje vis dar reikia dirbti mažiausiai triskart daugiau, kad įrodytų, jog yra tokios pačios geros specialistė kaip ir vyrai. Tą ji ir darė. Visgi, turėjau nuojautą, kad kada nors visa tai jai ganėtinai atsirūgs. Taip ir buvo. Taip dažniausiai būna maksimalistams ir perfekcionistams – jie perkaista.
Jelena: Tiesa. Man Mindaugas ne kartą sakė sulėtinti tempą, tačiau jo neklausiau. Esu labai užsispyrusi, visada turi būti taip, kaip aš pasakiau. Vienintelis žmogus su kuriuo leidžiuosi į diskusijas ir kompromisus – Mindaugas.
Ar tada kreipeisi į gydytojus?
Jelena: Taip. Gydytojai nieko blogo nerado, net nėštumo nebuvo. Vienintelė diagnozė, kuri nuskambėjo gydytojo kabinete – stresas. Tačiau nesvarbu, ką jie būtų pasakę – sprendimas jau buvo priimtas.
Tačiau jei Mindaugas būtų prieštaravęs?
Jelena: tai būtų jo sprendimas.
Mindaugas: nemačiau jokio tikslo prieštarauti – Jelenos darboholizmas jau buvo seniai man įkyrėjęs.
Mindaugai, ar nebuvo sunku viską taip mesti, kai Jelena nusprendė miestą keisti į kaimą?
Mindaugas: ne visai taip. Aš nieko nemečiau, mano darbas įmonėje liko, tik pareigų mažiau. Pasamdžiau vadovą, kuris viskuo rūpinasi.
Kaip viskas klostėsi toliau?
Mindaugas: suradome nekilnojamojo turto brokerį, jis gana greitai pardavė butą ir surado mums sklypą Molėtų rajone. Kiek ilgiau užtruko namo statybos. Iki šiol dar yra darbų, kuriuos reiktų pabaigti, bet mes niekur neskubame – dabar tokia mūsų filosofija.
Jelena: ši filosofija daug malonesnė nei buvo maniškė darbų maratone ir didmiesčio užesy. Dabar jau kiek daugiau nei metus gyvenu ramybėje, tyloje ir harmonijoje. Tą labai gera jausti ir išgyventi.
Ar toks lengvas virsmas iš darboholiko į žmogų, gyvenantį šia diena?
Jelena: kai išvemi darboholizmą – tada palengvėja. O kalbant rimtai, kai prieini stadiją, jog niekas nebedžiugina: darbo pasiekimai, daiktai, namai, – tuomet supranti, kad arba tuoj ant visko pasidarys nusiš... ir susirgsi kokia depresija, arba imi ir keiti dalykus taip, kad gyvenimas vėl pasidarytų malonus gyventi. Aš visada problemas sprendžiu, o ne nuo jų bėgu. Dabar buvo taip pat.
Jūs abu žaliavalgiai, ar tai turėjo įtakos sprendimui pabagėti į kaimą?
Jelena: jokios. Žaliavalgiauti galima kuo puikiausiai ir mieste, daržovių pilna pekybos centruose, turguje, vyksta įvairūs ūkininkų turgeliai. Mes su žaliavalgyste žaidžiame jau kokius trečius metus, o kaime gyvename metus.
Mindaugas: viskas prasidėjo kaip žaidimas – Jelena vietoj kavos pradėjo geri žaliuosius kokteilius ir tuo pat metu susidomėjo salotų gaminimu, nes pamatė gražią nuotrauką „Instagram“, kur buvo įvairiaspalvių daržovių salotos. Nuotrauka taip Jelenai patiko, kad salotas ant mūsų stalo vis dažniau pakeisdavo kitus užkandžius, sriubas, o vasara ir pagrindinius patiekalus. Viskas vyko žaimingai, linksmai ir natūraliai, todėl lengvai ir pavyko.
Kokie tolesni Jūsų planai?
Jelena: nori sužinoti, kada planuojame turėti vaikų? Nes jau gerokai virš trisdešimt metų abiem.
Ne. Toks klausimas kvailas. Čia tas pats, kas klausti, o kada, pavyzdžiui, nusipirksi kengūrą? Galėčiau tik klausti ar nori, ar planuoji, o ne kada turėsi.
Jelena: tada ir nieko neatsakysiu (juokiasi).
Mindaugas: mes turėsim vaikų nebent aš pastosiu ir pagimdysiu (juokiasi).
Grįškim prie ateities planų. Ką mąstote?
Jelena: nieko.
Mindaugas: man patinka, kai ji taip sako. Per penkiolika metų buvau pripratęs, kad jau viskas suplanuota ir sudėliota.
Jelena: mes gyvename čia ir dabar – šiandien. Ir mums gyventi dabartimi labai gera, netgi man.
