A. Liuga prisipažino neturintis griežto nusistatymo dėl moralinių normų teatre, tačiau turintis, ką pasakyti apie R. Castelucci spektaklį, kurį ketinama rodyti teatro festivalyje „Sirenos“, nes vienintelis yra jį matęs.
„Šį spektaklį žiūrėjau labai katalikiška šalimi laikomoje Lenkijoje. Į jį susirinko išties daug žiūrovų. Mano nuomone, labai didelį poveikį žmonių sąmonei daro reklama, kuri akcentuoja skandalingus dalykus ir kelia ažiotažą. Teko skaityti, kad spektaklyje vaikai svaidosi fekalijomis, – to nėra. Nenoriu pasakyti, kad tai yra neskandalingas ar diskusijų nekeliantis spektaklis. Klausimas yra vienas – ar įsileisti šį spektaklį į mūsų visuomenę ar ne. Pirmiausia, manau, reikia jį pamatyti. Spektaklyje yra kai kurie dėmenys, esantys antikinėje kultūroje. Vienas momentas yra tai, kad parodomas žmogaus fizinis būvis, baisūs dalykai ir kitas – kad yra šventų dalykų, kurie negali būti sutepti“, – sakė A. Liuga.
Anot jo, mūsų teatras neturėtų įsileisti spektaklio, kuris skatina griovimą ir nihilizmą, bet šiuo atveju, A. Liugos nuomone, to nėra. Taip nusprendė ir kitos šalys – Italija, Prancūzija, kurios suprato, kad galutinė spektaklio skleidžiama idėja, mintis yra pozityvi.
Audronius Liuga (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
S. Sondeckis sako, kad norint kažką pasakyti ar parodyti nebūtina šokiruoti.
„Iš tos informacijos, kurią aš turiu, man kyla viena mintis – kas visais laikais dvokė, dvokia ir dabar. Yra aiškios ribos, kurios nebeturėtų būti peržengiamos. Tačiau jos yra peržengiamos. Sako, kad į Kristaus portretą išmatos nėra mėtomos, bet visa spektaklio aura spindi tokiomis spalvomis. Tai pavadinčiau jau ne meniniais ieškojimais ir atradimais, bet psichiatrijos problema. Atėjus į tokį spektaklį viskas dvoks. Kiekvienas festivalis turi savo moto, savo aurą. Gal netikinčiam tai visai nieko, bet tikinčiam tai yra baisu. Kristus neturi dalyvauti tokiame spektaklyje. Turi būti pagarba“, – sakė muzikas.
Anot jo, jei panašiame kontekste būtų minimas Koranas, kiltų didžiulis skandalas.
Iš valstybės lėšų šiam spektakliui finansuoti skirta 800 tūkst. litų. S. Sondeckis sako, kad, nors ši parama yra skirta iš Europos sąjungos pinigų, toks spektaklis neturėtų būti rodomas nacionaliniame teatre. „Tegul susirenka bendraminčiai ir žiūri tokį spektaklį, jei jiems tai yra gražu“, – sakė jis.
A. Stasiulevičius prisiminė kitus skandalingus meno „šedevrus“ – fotografijų parodos eksponatą „Kristus šlapime“, 20 minučių trukmės Austrijos menininkės tuštinimąsį ir kitus.
„Amerikoje dėl šių meninių išsišokimų kilo skandalai, o Lietuvoje – ne. Tai yra didžiausia problema. Buvo kilusi mintis parašyti straipsnį, atsiprašau, „Šūdo kelias į meną“. Pradedant Kristijono Donelaičio kūryba ir baigiant šiuolaikiniais projektais“, – sakė A. Stasiulevičius.
K. Stoškus sako mūsų kultūroje pasigedęs termino kontrkultūra.
„Dabar vartojamas žodis antikultūra, tačiau tai ne tas pats. Šiais laikais mes susiduriame su kontrkultūra – visiška kultūros priešingybe. Civilizacijoje menas nepadaromas savaime, iš nieko. Tai turi būti auginama pamažu, iš mažyčio grūdo. Daug kontrkultūros pavyzdžių mums paliko tokie projektai kaip „Kultūros sostinė“. Tai rodo, kad žmonės yra nusivylę kultūra, todėl ieško kažkokios alternatyvos, priešpriešos. Daug kas visa tai vadina provokacija, tačiau iš tiesų tai yra patyčių menas“, – sakė filosofas.
Pasak jo, problema yra kriterijų nebuvimas ir kartelės nuleidimas. „Jei šios sąmonės nėra nei kultūros ministerijoje, nei kitose institucijose, nėra, ko daugiau ir tikėtis. Kyla klausimas, ar leidžiantis ir remiantis tokius projektus kaip „Artatlonas“ žmogus gali būti kultūros ministru. Kai nėra kriterijų, viskas imama vadinti menu, provokacija“, – sakė K. Stoškus.
Krescencijus Stoškus (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
A. Liuga sako, kad antikinėje kultūroje taip pat buvo skandalingų kūrinių. Anot jo, tai buvo padėties visuomenėje, valstybėje atspindys, skatinantis susimąstyti. Anot jo, mene turi būti keliami aktualūs klausimai, o priemonės, kuriomis menininkas tai daro yra jo pasirinkimas. Tačiau A. Liuga pabrėžė, kad menininkas negali nusimesti atsakomybės prieš visuomenę, su kuria jis bendrauja.
„Menininkas negali teigti, kad, jei kažko nesupranti, esi kvailas. Jis turi pateisinti savo kūrinį, „stovėti už jo“ (angl. to stand behind). Tačiau kontroversija visuomet buvo ir yra mene“, – sakė A. Liuga. Pasak jo, kartais kūriniai, pozityvumas ir moralės normos gimsta destrukcijoje. „Kartais, išėjęs iš destruktyvaus spektaklio, kuriame išvydo savo ydas, žmogus pats save nusibaudžia“, – sakė teatrologas.
„Ar menininkas savo kūryba griauna ar stato pasaulį – štai kur yra klausimas ir pasirinkimas. Jurgis Mačiūnas peržengė visas ribas, jam nebuvo nieko švento. Mano manymu, šventų dalykų yra – tai motina, tėvas, tėvynė“, – sakė A. Stasiulevičius.
Anot A. Liugos faktą, kad destrukcija kartais kuria, puikiai iliustruoja spektaklis „Visuomenės priešas“. „Teatras siekia kelti klausimus, priversti susimąstyti. Taip, kartais priemonės yra drastiškos. Aš tikrai stengiuosi, kad teatras nesityčiotų“, – sakė jis.
Pasak jo, turime priimti menininkus tokius, kokius šiandien turime. „Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus – jie šiandien taip kuria ir jie yra nacionalinių premijų laureatai“, – sakė A. Liuga, kurio nuomone, kontroversija teatre yra ydingos visuomenės atspindys.
„Man baisu, kad šiais laikais žodį destrukcija naudoja labai išsilavinę, inteligentiški žmonės – tai jaunus žmones supainioja. Jūs be galo gražiai kalbate, labai įtikinamai, esate išsilavinęs žmogus ir savo srities specialistas. Ir jūsų mintys verčia susimąstyti – o gal tikrai destrukcija yra gerai“, – sakė S. Sondeckis, kuris juokais prisipažino „kaltinantis“ A. Liugą demagogija.
A. Stasiulevičiaus nuomone, menininkas turi turėti meninį skonį ir neperžengti ribų. Nors beveik visi diskusijos dalyviai sutiko, kad šiame spektaklyje ribos yra peržengtos, o estetika pamiršta, pažadėjo jį vis vien pažiūrėti.
Aloyzas Stasiulevičius (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
