Koks televizijos herojės gyvenimas užgesus prožektorių šviesoms? Su visuomet besišypsančia ir padėti pasiruošusia Gerda kalbamės apie darbo užkulisius ir šeimyninį gyvenimą.
– Jūsų pasakojamos istorijos ne visuomet baigiasi laimingai – būna ir labai tragiškų pasakojimų. Kaip pavyksta visų emocijų neparsinešti namo?
– To įmanoma išmokti. Pripažįstu, pirmojo ir antrojo sezono metu buvo be proto sunku... Pačios liūdniausios ir labiausiais sukrečiančios istorijos – apie vaikus. Pamenu, grįžusi namo, atsisėsdavau, žiūrėdavau į vieną tašką ir galvodavau, kaip tie vaikai gyvens mums išvykus. Pamačius tas gražias, nekaltas jų akis kildavo įvairių minčių – ne kartą svarsčiau apie globos galimybę. Vis dėlto bėgant metams išmokau nuo viso to atsiriboti: pirmas darbas, kurį darau grįžusi namo – išjungiu savo darbinį telefoną. Jei leidžiame laiką su šeima, draudžiu sau įjungti telefoną. Seniau būdavo, kad žmonės skambindavo vakarais ar net naktimis – vienas vyras norėjo nusižudyti, dėl to teko dirbti kaip psichologei. Dirbant tokį emocišką darbą neįmanoma to išvengti, bet stengiuosi kaip įmanydama.
– Tiek Jūs, tiek Jūsų vyras Andrius pramogų pasaulyje sukatės ne pirmus metus, esate žinomi. Kaip Jums pavyksta išvengti pavydo?
– Mūsų šeimoje toks žodis tiesiog neegzistuoja! Nors abu esame individualistai, stengiamės vienas kitą palaikyti ir motyvuoti bet kurioje srityje kaip įmanydami. Manau, jei žmogus kažko pavydi, tam turi būti priežastis. Jei matyčiau, kad Andrius rėžia sparną aplink kitas moteris arba jis matytų, kad kažkas sukiojasi aplink mane, manau, kad tuomet atsirastų ir pavydas. Vis dėlto pas mus tokių priežasčių nėra, tad ir pavydas pas mus svetimas. Mano vyras šou virtuvę išmano puikiai, tad į visus renginius ar koncertus mane išleidžia be jokių kalbų.
– Greičiausiai ir santykiuose Jūs esate ugnis, o vyras – vanduo?
– Andrius net ne vanduo, greičiau, oras! Ramus, nesikarščiuojantis, puikiai valdantis savo emocijas. Tačiau aš... Impulsyvi ir ekspresyvi karštakošė! Užsiplieskiu lyg degtukas, tačiau ta ugnis labai greitai užgęsta. Andrius jau pripratęs, žino, jei dėl ko ir supykau, tai geriau į konfliktą su manimi nesivelti ir nereaguoti – po kelių minučių kalbu lyg kitas žmogus.
– Kokia Gerda namuose, išjungus vaizdo kameras?
– Tokia, kaip visos moterys – paprasta, šeimyniška. Po namus vaikštau apsirengusi pižamą – pripažinsiu, jaučiu joms silpnybę, turiu gal penkiolika skirtingų... Niekuomet manęs nepamatysite pasipuošusios, su šukuosena ar makiažu – namuose tokia būti nenoriu. Laisvalaikiu tvarkausi namuose, skaitau knygas, žiūriu filmus, susitinku su draugėmis. Jei veikiame ką nors visa šeima, keliaujame į kino teatrą ar į kartodromą. Esame tokie patys, kaip ir visi žmonės.
– Ar sulaukiate praeivių dėmesio?
– O, taip... Būna, prieina, užkalbina, paprašo nusifotografuoti kartu – tikrai visiems atsakau, pasikalbu. Man tai – malonumas, gera, kad tave atpažįsta ir mini geru žodžiu. „Mums atrodo, kad Jus pažįstame“, – kartą sakė viena pagyvenusi senolė, tačiau, mano nuomone, žmonės kiek per daug sureikšmina tai, kad dirbu televizijoje – mes lygiai tokie patys kaip ir jie.
