Fotografuojantis boksininkas Andre Bambamilo į savo parodas pritraukia neįtikėtiną kiekį žmonių. Pasigrožėti jo juostiniu fotoaparatu užfiksuotų akimirkų susirenka įvairūs žmonės, publikoje būna ir gerai žinomų veidų.
Naujienų portalas tv3.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo išskirtiniu kūrėju ir pasigrožėti jo vidiniu pasauliu.
– Andre, visų pirma, kaip jūsų gyvenime atsirado boksas?
– Vaikystę praleidau šalia gan tuo metu nekokios reputacijos rajono – vadinamojo Vilniaus „Šanchajaus“. Kieme dažnai mušdavomės, o vieną kartą labai stipriai gavau į galvą. Po šio įvykio tėtis nusprendė mane nuvesti į savigynos pamokas.
Man patiko, vėliau ėmiau lankyti boksą kitoje vietoje, netoli namų. Nebuvau konfliktiškas, stengiausi nuo visokių neramumų pabėgti, dėl to buvo keista boksuotis ringe. Tačiau labai užsikabinau ant šio sporto, kiekvieną dieną keldavausi anksti, bėgdavau krosą, treniruodavausi. Per trumpą laiką pasivijau tuos, kurie sportuoja 5-6 metus. Buvau išvykęs ir į Londoną.
Kiek vėliau tapau profesionaliu boksininku, pradėjau už varžybas gauti pinigus, bet tai truko neilgai.
Paskutinė mano kova įvyko Paryžiuje, 2016 metais. Karjerą baigiau dėl traumų.. Gydytojai pasakė, kad nelabai kuo gali padėti. Būdavo momentas, kai su kaire ranka dėl skausmo negalėjau pakelti puodelio, tai supratau, kad boksuotis teks jau tik kitame gyvenime.
– O kada nusprendėte tapti treneriu?
– Londone treniruodavome vienas kitą, padėdavome. Čia buvo pirmieji mano, kaip trenerio žingsniai. Vėliau dirbau įvairiuose sporto klubuose, kol galiausiai įsitvirtinau „City Boxing“ klube. Čia labai gera atmosfera, nes susirinkę žmonės po truputį tapo bendruomene, kuri vienas kitą palaiko, bendrauja ir užsiima veiklomis, tokiomis, kaip žygiai, bėgiojimas kartu ar ejimas į pirtį.
– Dažnai bekalbant su jumis išgirstu žodį „konfliktas“. Ar tikrai boksas būtinai turi būti susijęs su pykčiu?
– Anksčiau, kai buvau jaunesnis, kokių 16-18 metų, dar būdavo konfliktų. Bet tuo metu ir šiaip buvo daugiau muštynių. Dabar jau nebe labai pamatysi vakare mieste besimušančius žmones. Tampame europietiškais. Labiau suprantame, kad ne taip sprendžiamos bėdos.
Būnant boksininku, kuris dalyvauja varžybose nelabai būna laiko tiems konfliktams. Režimas, sportas kiekvieną dieną, sveika mityba, aišku dar ir dirbti reikia. Po visų užsiemimų nelabai yra laiko nereikalingiems konfliktams.
Boksas man yra kaip menas valdyti savo kūną. Tai iš esmės labai paprastas sportas rankom, kur yra viso labo tik trys smūgiai. Bet viskas susideda dar iš kitų detalių, tokių kaip greitis, tvirtas charakteris, ištvermė, jėga, koordinacija, mokėjimas „skaityti“ priešininką. Viskas yra apie kūno pojūtį, be to – tai labai geras kardio. Dirbame ir su svoriais, kamuoliais, šokdyne. Per vieną treniruotę galima sudeginti apie 800 kalorijų.
– Supratau... Andre, o kaip taip atsitiko, kad pradėjote fotografuoti?
– Dažniausiai žmonės įsivaizduoja boksininką kaip „marozą“, čia toks nuo seno likęs (šypsosi). Vaikystėje man labai patiko menas. Nežinau, iš kur, nes tėvai nėra menininkai, dirba paprastus darbus. Bet nuo pat mažens patiko mada, fotografija, mezgimas.
Tėvai mane vasarą ir žiemą nuveždavo pas močiutę. Su ja žiūrėdavome televizorių, dažnai megzdavome. Taip pat turėjau juostinį fotoaparatą. Bet, pasibaigus juostelei, jos niekas nepakeitė, tad fotografavau tuščiais kadrais. Prieš boksą teko dar lankyti muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Deja, jos nebaigiau. Namie turiu sintezatorių, tai kartais pasimokinu vieną ar kitą melodiją.
Kai pradėjau boksuoti, svajojau tapti pasaulio čempionu. Mano svajonę įgyvendino kitas tautietis Eimantas Stanionis. Paskutiniame Lietuvos čempionate, kuriame dalyvavau, pusfinalyje teko pripažinti jo pergalę.
Buvau pripratęs prie griežto režimo, sporto, bėgimo, atsikeldavau, bėgdavau, nes žinodavau, kad reikia, nors nekęsdavau begimo. Kai supratau, kad traumos padarė negrįžtamą itaigą svajonės link, turėjau pakeisti savo gyvenimo planą. Nežinojau, ką daryti. Galvoje buvo depresyvios mintys. Buvo labai sunkus, juodas ir tada atrodantis beprasmis gyvenimas.
Meną mylėjau visada. Pradėjau vienas eiti į galerijas, parodas ir visokias konferencijas. Dalyvavau Atomic garden reklamos konkurse, kur užėmiau trečią vietą. Grįžo meilė gyvenimui, kurią jaučiau prieš tai. Pamenu vakarą, kai nusipirkau geresnį juostinį fotoaparatą ir su tuometine mylimąja išėjome į miestą, pradėjau fotografuoti ją ir kas tik papuola po objektyvu. Pirmi kadrai buvo tragiški. Su juosta nematai rezultato. Po kelerių metų pradėjau „jausti“ kada reikia paspausti mygtuką.
Taip grįžau prie šaknų. Juk niekad nepabėgi nuo to, kas patiko vaikystėje. Anksčiau net negalvojau, kad būsiu susijęs su boksu, kovos atrodė baisios.
Balandžio mėnesį padariau pirmąją parodą, o rudenį įvyko antroji.
Pagalvojau – kodėl gi ne. Nors pradedant kažką naujo tikrai nėra drąsu, taip buvo ir man. Juk nesu profesionalus fotografas.
– Apie ką buvo jūsų parodos?
– Pirmos parodos tema buvo „Gali būti, kuo nori būti“. Atrinkau geriausius savo kadrus, beje, netrukus jie bus eksponuojami drabužių parduotuvėje „Unlabel“, Paupyje.
Pastebiu, kad laikui bėgant, žmonės tampa realistais, tikriesiems norams nelabai lieka laiko. Žmonės, išėję iš mano parodos, teigė, kad panoro vėl grįžti prie savo pomėgių ar vaikystės svajonių. Vienas iš klientų, kurį įtikinau pagroti pirmos parodos atidaryme, pradėjo rimčiau žiūrėti į šią veiklą. Kartais ateina nepažįstami žmonės, kurie buvo parodoje arba matė ją per socialinius tinklus. Jie pradėjo daugiau fotografuoti, piešti, filmuoti ir daryti dalykus kuriems jaučia aistrą.
Antroji paroda buvo pirmosios pratęsimas, jos tema – „Nesvarbu, kas tai bus“. Dažnai būna skaudu, kai pradėjus daryti ką nors naujo, žmonės ima netikėti, nes nėra pratę matyt tavęs tokiame amplua. Dėl to norisi palaikyti visus, kurie turi noro kurti, bet vis atidėlioja rytojui.
Noriu sukurti bendruomenę, kuri vieni kitus palaiko. Buvau įkėlęs į socialinius tinklus istoriją, kad mes palaikome žvaigždes, kurių nepažįstame, labiau už tuos, kurie yra mūsų draugai.
Prisimenu, kai dariau pirmą parodą, galvojau, kad niekas neateis. Bet tiek į pirmą, tiek į antrą atėjo labai daug žmonių. Pirmoje parodoje buvo Orijus Gasanovas, Goda Problema, Vaidas Baumila. Atėjo ir kiti draugai, draugų draugai, buvo žmonių, kurių nepažinojau. Atvažiavo iš Palangos, Kauno. Atrodo, labai smagu, kad kažkas valandą keliavo iš Kauno, kad pusvalandį pabūtų parodoje.
– Ar ateityje sulauksime ir trečios, ketvirtos parodos? O gal... mintyse yra ir kitokių idėjų?
– Pažadu, kad bus parodų ir ne tik. Parodas darau iš savo lėšų. Labai dėkingas žmonės kurie savanoriškai prisijungė ir padeda. Tokių turėjau per abi parodas. Gintautas Rapalis pirmai davė savo studiją, Audrius Bružas pasidalino kavinės-baro „Kitas kampas“ ir parduotuvės patalpomis. Redbullio atstovas Ignas pasirūpino, kad užsakant apšvietimus ir kitus dalykus gaučiau kokybiška aptarnavimą ir nuolaidą.
Aišku, visada ieškau rėmėjų, kurie norėtu prisidėti plėtoti mano idėją palaikyti jaunus ar pradedančius kūrybininkus. Kitas planas pradėti savo brandą, apie kurį greitu metu, manau, išgirsite. Ir didžiausias tikslas ne tik palaikyti žmonės, bet padėti jiems būti labiau produktyviems siekiant savo tikslų. Šitas projektas pats didžiausias. Bet tegul apie jį kalbą darbai, o ne žodžiai, kurie tikiuosi greit išvys dienos šviesą.
