Prieš mėnesį, kitą, dar ir savaitgaliais veiklos aplink atsirasdavo. Dabar jau mažiau. Vėsu. Kaip besuksi – rudenį optimizmas ir tas, vasarą vietomis dar blykstelėdavęs jaunatviškas maksimalizmas šiek tiek pasėda. Abejonių daugėja. Spėsim – nespėsim iki sniegų? Verta – neverta? Frazė „kam man to reikėjo?“ tai ir taip, dažniau už „ką čia užkandus?“ galvoje sukasi. Tačiau gailėtis dar nepradėjau. Ne. Tiek praėjus dabar jau ir nuodėmė būtų skųstis. Todėl ir toliau, kiekvienu kastuvo, plaktuko, pjūklo ir suktuko judesiu, ar Euro išėjimu iš sąskaitos braunamės tikslo link.
Tik per žvarbą namuose daugiau lindim. Pirmą kartą po pavasario savaitgalį su pačia ilgiau prie ekrano pasėdėjom, nusprendėm „Squid Game“ pažiūrėti. Smalsumas Pietų Korėjos kinematografui nugalėjo. Vaikams tai neleidom, nors ir labai veržėsi – pagal amžiaus cenzą dar jaunimas nepraeina. Tik kažkur ties ketvirtu epizodu, į kino kambarį eilinį kartą užsuko Elzė, ta, kur jauniausia. Nes kai negalima ir reikia palikti tėvus ramybėje, tada labai daug klausimų vaikams atsiranda, vis reikia ateiti ir pasiaiškinti pas mamą visokiomis temomis, nenuleidžiant akių nuo pauzės vaizdo ekrane.
Tai štai, tą kartą mergina, staigia ir nepertraukiama septynių žodžių kombinacija netikėtai pranešė, kokia scena pas mus sustabdyta ir kaip visa istorija baigsis. O man pradėjus vaitoti iš apmaudo, tik apsisuko ir ištarusi „soriukas“ paliko patalpą.
Gal ir gerai, likusias serijas jau be streso ir įtampos žiūrėjom, vietomis pasikalbėdavom kitom temom. Po socialinius tinklus panardydavom.
Tai kaip ir pavyko savaitgalis. Einu ruoštis dažyt. Jei neužlis.
Laidoje „Starkus stato“ turėsite galimybę stebėti apleisto namo statybos darbus, iškylančius iššūkius bei išgirsti patarimus, kaip sutaupyti ir atrasti geriausius sprendimus įsirenginėjant būstą.
