Paniurėlių tauta save kartais linkę pavadinti ir patys lietuviai, tačiau nesame mes tokie niurzgos, kaip galėtų pagalvoti su nacionalinio charakterio stereotipais susiduriantys užsieniečiai. Situaciją pagerintų didesnė optimistų koncentracija, jei tik sugebėtume retkarčiais atitrūkti nuo rutinos ir labiau vertinti mažus malonumus, su kuriais susiduriame kasdien. Ir jei dažniau prisimintume, kad šypsena ir juokas – naudingi sveikatai.
O nuotaikai pakelti reikia visai nedaug – gero oro, ar šiltos nuoširdžios muzikos. Su „Saulės broliais“ susitinkame dviejų šios grupės narių, brolių Sauliaus ir Donato Petreikių namuose. Prie mūsų greitai prisijungia ir likę– Tadas Dešukas, Audrius Pazniokas ir Vitis Vainilaitis. Šiltas besibaigiančios vasaros rytas, nedidelė virtuvė pilna žmonių, geriančių arbatą ir kramstojančių namie keptą vaisinę duoną bei nuolatos randančių iš ko draugiškai pasijuokti ‒ interviu greitai virsta tikra idile. „Saulė šviečia – vadinasi, viskas gerai“, ‒ šypsodamiesi ne sykį kartoja grupės nariai.
„Saulės broliai“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Lietuvos publikai neesate labai gerai pažįstama grupė? Galbūt turite savo kolektyvo susibūrimo istoriją, legendą nuo ko viskas prasidėjo?
Saulius Petreikis (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Saulius Petreikis (S.P.): tokios sudėties grupė, kokią dabar matote egzistuoja beveik metus. Vieni kitus pažinojome daug metų, todėl kalbėti apie tai, kad reikėtų visiems kartu lipti ant scenos ir kartu groti pradėjome jau seniai. Su broliu nuolat ką nors generuodavome kartu, taip pat aš pats ilgą laiką grojau kartu su Audriumi Paznioku, labai gerai pažinojau ir mūsų smuikininką Tadą Dešuką. Vėliau mums prireikė ir kažkokio grupės „stuburo“, žmogaus, kuris grotų būgnais, taip prie mūsų prisijungė Vytis Vainilaitis, manau vienas iš profesionaliausių būgnininkų Lietuvoje.
Vytis Vainilaitis (V.V.): būgnais groju jau dvylika metų ir apskritai visi grupės nariai muzikine veikla užsiima jau ne pirmus ir ne antrus metus. Aplinkybės susiklostė taip, kad visi susiėjome į vieną grupę. Viskas klostėsi natūraliai, niekas nieko neforsavo, todėl kai mūsų klausia apie tai, kokia data galima laikyti „Saulės brolių“ grupės susikūrimo pradžia, jos įvardinti tiksliai neįmanoma, nes tai neprasidėjo nuo kokios nors vieno konkretaus įvykio, o buvo ilgas ir natūralus procesas.
Lietuvos pop muzikos scenoje jau senokai neteko girdėti, tokia pozityvia nuotaiką ir harmonija spinduliuojančią kūrybą demonstruojančius atlikėjus. Iš kur tai kyla ir kiek svarbus yra grupės narių suderinamumas?
Tadas Dešukas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Tadas Dešukas (T.D.): manau tai yra labai svarbu. Įsivaizduokite bet kurią draugų kompaniją, kurioje susibūrę panašiai mastantys ir vienas kitą puikiai suprantantys bendraminčiai. Pašalinis asmuo, kurio mąstymas ar skleidžiamos vertybės smarkiai skirtųsi nuo jų tiesiog sukeltų sumaištį ir nepritaptų. Taip, stengiamės groti gerą muziką, kuri keltų teigiamas emocijas, nes bjaurasties šiuolaikiniam pasaulyje ir taip užtenka.
V. V.: puikiai derame tarpusavyje, tačiau tuo pat metu, manau, esame ir labai skirtingi. Netgi sakyčiau, kad esame tiek pat panašūs kiek ir skirtingi. Aišku, tie skirtumai nėra tokie kurie trukdytų kūrybai, manau, jie daro mūsų grupę itin įvairiapusišką.
S. P.: koncertuose stengiamės atiduoti klausytojams viską, ką turime. Kontaktas su publika mums yra labai svarbus ir labai džiugu, kad kol kas mums tas bendravimas visuomet yra abipusis. Mes atnešame klausytojams savo meilės dalelę, tačiau mainais gauname tą patį ir iš jų.
Televizija jus rodo retai, radijo stotys jūsų dainų negroja. Kaip vertinate tokį ignoravimą?
T. D.: didžiausia problema šiuolaikinėje Lietuvos muzikos scenoje yra ta, kad nedaug grupių muziką atlieka gyvai. Mūsų visi pasirodymai, nesvarbu, ar tai būtų koncertas, ar filmavimas televizijoje yra tik gyvi. Nors televizininkai burba klausdami, kam mums to reikia ‒ juk daug paprasčiau būtų įrašyti fonogramą ir ją paleisti, tačiau mes vis tiek reikalaujame gyvo pasirodymo. Pačios mūsų dainos netgi nėra tvarkingai gražiai surašytos natomis ant popieriaus, turime rėmus, pagal kuriuos orientuojamės savo pasirodymuose. Taip ne sudėtinga, tereikia jausti atliekamą muziką ir ja mėgautis.
Vitis Vainilaitis (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
V. V.: išpopuliarėti šiais laikais galima dviem būdais: per televiziją arba per internetą. Pirmuoju būdų pasinaudoti grojant gyvą muziką sudėtinga, techniškai įgarsinti tam reikia labai daug įrangos, o televizijos tam dažniausiai neturi nei laiko, nei pinigų. Todėl daug lengviau pasikviesti „fonogramines“ grupes, kurių pasirodymui užtenka, tarkime, dviejų garso kanalų. Visgi ir televizijoje stengiamės visą laiką groti gyvai tam, kad žmonės įprastų, jog tai yra įmanoma. Labiausiai koją pakiša technologiniai dalykai.
„Saulės brolių“ muzika taip pat įvertinama kaip „neformatas“?
V. V.: mūsų muzikos radijos stotys kol kas negroja. Liūdna, bet tenka pripažinti, tai ar tavo daina bus pripažinta tinkama eteriui, ar palaikyta „neformatu“ priklauso ne tiek nuo pačios muzikos, kiek nuo to, ar turi įtakingų pažįstamų, kurie tuos sprendimus gali įtakoti. Jei neturi ryšių gali išliesti visiškai „popsinę“ dainą, tačiau ji nebus grojama, nes niekam to nereikia.
Jūsų muzikos stilius primena kiek sumodernintą ir platesniam klausytojų ratui pritaikytą dainuojamąją poeziją. Kaip jis susiformavo?
S. P.: kaip grupė „Saulės broliai“ dar nėra galutinai atradusi savęs ar nusistačiusi į tam tikrus griežtus stiliaus rėmus. Mes vis dar ieškome savo skambesio, bandome, klausome, kas mums patinka, kas ne. Pradėdamas intensyvią veiklą su kolektyvu aš pats nelabai orientavausi, koks gi turėtų būti mūsų skambesys. Ir tik palaipsniui pradedi geriau matyti, tarsi akiniams pakeitus stiklus, supranti, kas tinka, o kas nelabai.
V. V.: didžiausias „Saulės brolių“ privalumas ir stiprioji pusė ta, kad su savimi mes atsinešame labai skirtingų muzikos stilių atlikimo specifikos patirtį. Vienas groja roko grupėje, kitas kapeloje, trečias dar kur nors, tačiau bendras indėlis atrodo visai kitaip nei bet kurio iš mūsų grojančių kitose grupėse, ar dalyvaujančių kituose projektuose atliekami kūriniai. Būtent ta skirtingų įgūžių, patirčių sintezė ir leidžia išgauti savitą stilių.
Gausėjantis „Saulės brolių“ gerbėjų būrys su nekantrumu laukia pirmojo grupės albumo. Galbūt jau galite pasakyti, kada jis pasirodys?
Donatas Petreikis (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Donatas Petreikis (D.P.): albumas kol kas yra mūsų galvose, šiuo metu įrašinėjame. Jei viskas gerai klosis, galbūt lapkričio mėnesį baigsime. Tikiuosi, kad iki to laiko visus darbus baigsime, o gruodžio pradžioje jau turėsime savo grupės vizitinę kortelę – albumą.
S. P.: visas savo dainas stengiamės patalpinti į internetą. Kai kurias jų galima be apribojimų siųstis, kitas – paklausyti. Jei kažką domina konkretus mūsų kūrinys, tereikia mums parašyti –dalinamės mp3 formato failais. Savo tinklalapio kol kas neturime, žinau, kad ateityje jo greičiausiai prireiks, tačiau yra mūsų skiltis „Facebooke“.
Greta koncertavimo su „Saulės broliais“ dauguma jūsų turi ir kitokios su muzika susijusios veiklos. Ar pavyksta iš to pragyventi, netenka griebtis pašalinių darbų?
T. D.: taip, visi mes turime papildomos veiklos už „Saulės broliai“ grupės ribų, tačiau visa ji vienaip ar kitaip susijusi su muzika. Aišku, ne visiems taip pasiseka, bet natūralu, kad jei užsiimi kažkuo daugybę metų ir tai tau patinka norėtum iš to ir pragyventi. Daug kam iš šalies turbūt atrodo, kad muzikantams gyvenimas labai lengvas –klube su grupe užlipi ant scenos, puikiai praleidi laiką grodamas ir už tai dar gauni krūvą pinigų. Iš tiesų viskas yra kiek kitaip, nes muzikanto „profesija“ tokia pat rimta, kaip ir bet kuri kita.
Daug laiko praleidžiate ir užsienio gastrolėse. Galbūt kur nors esate populiaresni nei Lietuvoje?
Audrius Pazniokas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
V. V.: muzika nėra skirta vien tik Lietuvos rinkai, ji suprantama ir užsienyje, kadangi yra pakankamai universali. Tai ką mes grojame nėra „lokali“ muzika, norisi, kad ją išgirstų kuo daugiau žmonių.
Kaip vertinate Lietuvos publiką?
S. P.: žmonių kojos kilnojasi visuose mūsų pasirodymuose. Ir tai visai nepriklauso nuo klausytojų amžiaus. Ne per seniausiai koncertavome Birštone, kur didžioji susirinkusių klausytojų dalis buvo pensijinio amžiaus, tačiau matėsi, kad jie mėgaujasi mūsų muzika, dauguma šoko ar šiaip nevalingai judino kojas. Kai matai tokį vaizdą, gauni didžiausią pasitenkinimą ir supranti, kad užsiimi tuo ne veltui.
Antros ekonominės krizės bangos nesibaiminate?
D. P.: televizoriaus neturime, todėl aš net nežinau, kas tai yra. Pati krizė egzistuoja daugiau žmonių galvose, jei jie kažkaip pasuktų savo mąstymą kita linkme viskas būtų geriau.