Užsieniečių vis daugėja ir daugėja, nes Korėja globalėja, veriasi pasauliui, vis geriau reklamuoja save per palydovinę televiziją. Korėjiečiai pajuto, kad naudinga mokėti užsienio kalbą – galima tikėtis aukštesnio ir geriau apmokamo posto, darbo užsienio firmoje, o gal net ir užsienyje.
Ypač anglų kalba įkūnyja tą gerbtiną, pavydėtiną, aukštumomis alsuojantį prestižą, kuris dvelkia nuo gydytojų, profesorių ir rinkodaros žynių, todėl vertingos net ir kelios išmoktos frazės, kurios, išsakytos užsieniečiui, visad išskirs tave iš kitų, pakylės kitų ir savo akyse. Universitetai, privačios „užsienio kalbų akademijos“, net darželiai prestižo ir iš jo išaugančio pelno sumetimais nori turėti natūralų užsienietį, pageidautina baltaodį, kuris išmokina svarbiausio dalyko – taisyklingo tarimo ir balso intonacijų, kurias korėjiečiai vėliau uoliai išdainuoja – tą pačią frazę tokiu pat balsu, visur, visada, nepriklausomai nuo nuotaikos ar situacijos.
Gal dėl to kalta korėjiečių kalba, kurioje intonacija ir sakinio formulė yra neatskiriamai susijusios, ir žmonės dažnai labiau klausosi ne kas, bet kaip sakoma (man, nusižengiančiai šiai taisyklei, dažnai tenka viską kartoti du ar tris kartus – iš dalies gal dėl to, kad svetimšalio baimė jiems sukelia lengvą apkurtimo šoką), tačiau negalima atmesti ir galimybės, kad dėl nenatūraliai skambančios anglų kalbos korėjiečio lūpose kaltas ne tik natūralus kartojimo-mėgdžiojimo metodas, bet ir anglų kalbos, kaip užsienio kalbos, dėstymo metodo ir įgūdžių neturintys mokytojai, pasikliaujantys vien savo šnekamąja gimtąja kalba, čia pat, Korėjoje, susipirktais „vadovėliais“ – leidiniais, prikimštais isteriškų dialogų, komiksų, taisyklių ir išimčių, ir – jie gi neakli – savo išvaizda. Dėstymo metodas – žaidimas ir linksmybė. Turinys – gramatika ir tas gyvybiškai svarbus tarimas. Kalbos ir kultūros ryšys liko senoviniuose vadovėliuose, tokiuose kaip G. Mauger „Cours de Langue et de Civilisation Françaises“. Ne kultūros mokyti šie apšepę, šliurėmis šlepsintys, postmodernizmo ištuštinti ir multikultūralizmo suniveliuoti savidestruktyvistai-solipsistai čia ir atvažiuoja, o greitai ir smagiai užsidirbti pinigų, vakarais liejantis alui egzotiškų merginų apsupty.
Korėjiečių domėjimasis kitomis kultūromis prasideda ir baigiasi šiųjų virtuve ir įžymiausiomis turistinėmis atrakcijomis. Internetinis biuletenis užsieniečiams, priklausantis puslapiui, parduodančiam „kultūrinius ir intelektualinius Korėjos produktus“, spausdina straipsnius, paskubomis surašytus „phd. in cultural psychology“, porinančius apie „vadinamuosius vakarus“ ir „vadinamuosius rytus“. Pastmodernu, globalu, patogu.
Korėjiečiams tai patinka. Jiems patinka stebėti nukenksmintus, jaukius užsieniečius per televiziją didžiųjų tradicinių švenčių progomis, apsitaisiusius tradiciniais korėjietiškais hambok, liaupsinančius korėjietišką maistą, jį čia pat gaminančius, tauškiančius korėjietiškai ir įdomiai pasakojančius nepaprastus savo nuotykius šioje nuostabą keliančioje šalyje. Jiems malonu stebėti ir rodyti kultūrų dialogą, vykstantį tarp vietinių TV/pop veidų ir būrio užsieniečių merginų, nuogais pečiais ir nuogomis kojomis, dalyvaujančių laidoje „Gražuolių pasiplepėjimai“, – jos su korėjietiškais manierizmais, intonacijomis ir madingu žargonu, liudijančiu gerą kalbos mokėjimą, aptarinėja jas stebinančias ir stulbinančias mobiliųjų telefonų galimybes, greičiausią pasaulyje internetinį ryšį, nepaprastus patiekalus, tarp kurių pirmą vietą, kaip visada, užima šuniena, ir kitas Korėjos nepakartojamybes. Jos mielai pasipasakoja apie savo finansus, dietas, vaikinus, pirkinius, spindinčiomis akimis stebėdamos save dideliame studijos ekrane, nes laidos pabaigoje išrenkama pati šauniausioji. Korėjiečiams patinka stebėti, kaip, laidos vedėjui tarus žodį, apsinuogina japonės, rusės, kanadietės, kinės...
Šitokios laidos, pačių sukonstruotas „veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje....“, ramina korėjiečių baimę, jų įtarumą, amžiną savo vertės lyginimo su kitu nerimą, vėl ir vėl užsieniečių lūpomos jiems primena, kad yra geri, teisūs, kūrybingi, ypatingi. Širdies gilumoje jie įsitikinę, kad jų gyvenimo būdas yra teisingiausias pasaulyje ir kad vieną gražią dieną pasaulis pagaliau tai supras, kaip supras ir kinų tikėjimą tuo, kad jų šalis yra pasaulio centras, nes tą sako šalies vardo hieroglifas. Tačiau visad maloniau ir mažiau vargo, kai tavo įsitikinimus paremia ir pateisina kiti, ypač tie, kuriuos ir reikia įtikinti. Ir visada atsiranda užsieniečių, darančių šią paslaugą – norinčių arba užsidirbti pinigų ir lyg niekur nieko grįžti namo, arba televizinės šlovės, arba tiesiog vedamų tyro ir naivaus geranoriškumo, tikinčių, kad buvo išgirsti, gal net suprasti. Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie patys nežino, ką daro.
Užsieniečiai, „sąžiningai uždirbantys pinigus“, – taip sykį prisistatė vienas verslininkas vokietis. Verslininkai, studentai, diplomatai, užsienio firmų darbuotojai, mokslininkai ir kiti kviestiniai profesionalai čia ilgai neužsibūna, gyvena savo specifinį gyvenimą užsieniečių visuomenėse, laisvalaikį leidžia su šeimomis, keliaudami arba gerdami alų užsieniečių gete, Itaewon, atsiradusiame Amerikos armijos atsikraustymo laiku ir dabar glaudžiantį visus įmanomus nekorėjiečius, o ir korėjiečius taip pat – indus, rusus, arabus, amerikiečius, afrikiečius, juoduosius, baltuosius, ruduosius, jų šventyklas, jų parduotuves, restoranus, naktinius klubus ir prostitutes. Japonai, tiesa, daugiausia gyvena atskirame rajone. Pigiausiai apmokami darbininkai – filipiniečiai, indoneziečiai ir pakistaniečiai – dirba fabrikuose ir gyvena savo visuomenėse, kartais demonstracijomis išeina į gatves reikalauti teisių ir geresnių gyvenimo sąlygų. Niekam jie nerūpi, jie ne baltaodžiai.
...Balta oda, mėlynos akys, didelė nosis, baltas gydytojo ar mokslininko chalatas, anglų kalba, ledinis balsas – taip atrodo dėl visko kaltas amerikiečių armijos mokslininkas, išpylęs chemikalus į Han upę, kurie varlytę, o gal driežiuką, pavertė mutantu, ryjančiu žmones, filme „Kwemul“ – „Pabaisa“, arba pažodžiui – „keistas dalykas“. Herojiškoji šeima, pirmoji jį pastebėjusi, o vėliau ir pribaigusi, tildoma, persekiojama ir kaltinama pamišimu, ir, lyg ir ironiškai, šeimos tėvas tampa neįveikiamas, nes, atlaikęs ir kraniotomiją be narkozės, to paties baltachalačio mokslininko pasiūlytą kaip susidorojimo priemonę su jo nepalenkiamumu, ir gausybę švirkštų su migdomaisiais, beginklėmis rankoms išsiveržia iš slaptųjų karinių medicininių bandymų tvirtovės.
Stebimi minios ir paveiksluojami jos kamerų, veidų neprisidengę nuo nuodingų dujų ar dulkių, kurias kaukėti ir kombinezuoti valdžios įrankiai su kranais iš aukštai leidžia ar pila ant pabaisos-mutanto, su teisuolišku atsainumu ir grakščiu, sulėtintu instinktyviu tikslumu herojiškosios šeimos nariai užbaigia visą šią iki gyvo kaulo jiems įgrisusią nesąmonę. Po visko, kamerai sugrįžus į kasdienybę, tėvas atbula koja išjungia CNN žinias, pranešančias apie „recent crisis in South Korea“, ir grįžta prie stalo, nes kaip tik vakarienės metas, o jo sūnus, miegojęs šalia, tik pakirdęs, iškart ima godžiai kimšti ryžius. Toks tad buvo bandymas simboliškai pavaizduoti, ko nesuprantama, bijoma, nekenčiama ir susidorojama, žiūrovams stebint filmą kondicionuotose salėse, su pop-corn ir coca-cola rankose. Gal jų vaikai ir išmoks negalvoti, kad yra geriausi pasaulyje, jei iki tol, kol užaugs, dar turės su kuo palyginti, mat Kinijos vyriausybė investuoja į konfucianizmo centrų steigimą užsienyje. Matyt, pagal visus ženklus suprato, kad metas tinkamas.
