Žinomas šokėjas ir choreografas Šarūnas Kirdeikis neįsivaizduoja savo gyvenimo be šokio.
Motyvacija ir „muštras“
Anot Š. Kirdeikio, kai žmogus dirba mėgstamą darbą, jis apskritai nejaučia, kad sunkiai dirbtų. Choreografas prisipažino, kad svarbiausia ne fiziniai duomenys, o motyvacija – ir visi tikslai gali būti pasiekti.
– Šokis – sportas ar menas?
– Šokį pavandinčiau menu, nors bus nepatenkintų, bet taip ir padarysiu... Menas yra tai, kas kyla iš žmogaus pasąmonės gelmių, vaizdinių, kas kaip sporgimas atsiranda mintyse. Visa tai turi būti išreikšta, štai todėl ir yra tiek daug įvairių meno rūšių ir kiekvienas renkasi sau artimą. Šokis yra menas, jei šokėjas prideda emocijų, jei atliekami tik fiziniai judesiai – tai sportas.
– Choreografo karjera vadintumėte amatu ar pašaukimu?
– Pašaukimu to nevadinčiau, bet ši darbą galiu dirbti bet kokiomis sąlygomis, bet kokios būsenos ar nuotaikos. Jeigu reikia, galiu šokti iki paryčių. Dėl šokių galiu atsisakyti pramogų, laisvalaikio. Žodžio „pašaukimas“ vengiu sąmoningai, nes jis labiau tiktų žmonėms, kurie turi geresnius fizinius duomenis šokiui, nuo vaikystės yra gavę taip vaidamojo „muštro“. Labai žaviuosi baleto artistais, kurie renkasi vieną šokio kryptį. Esu toks truputį „padraika“: man patinka įvairūs šokio žanrai, gal neturiu įgimto kūno lankstumo, bet turiu didelę motyvaciją ir draugams niekada nesakau, kad einu į darbą, sakau, kad einu šokti.
– Kada supratote, kad norite visą likusį gyvenimą sieti su šokiu?
– Nebuvo tokio momento, tai veikiau galima pavadinti ilgais kankinimosi metais. Mano tėvai man davė daug laisvės. Vaikytėje išbandžiau daugybę įvairių veiklų – mokiausi piešti, dainavau chore, lankiau kovos menų ir dramos užsiėmimus. Daug dėmesio skyriau muzikai mokyklai. Buvo laikas, kai bandžiau eiti prieš srovę ir mokiausi tiksliųjų mokslų – komunikacijos inžinerijos, bet paklausiau savo vidinio balso ir ėmiausi to, kam tikrai turiu jėgų.
Šiuolaikiniam jaunimui – velnių
– Kaip vertinate televizijų taip pamėgtus projektus, kur ant parketo žengia visiški mėgėjai?
– Lietuvoje viskas parodoma, tarsi būtų labai paprasta. Taip yra ne tik šokių, bet ir dainų projektuose, dainuoja visi, kas netingi. Paskutiniu metu mane ima liūdinti tai, kad šie projektai nuleidžia žemyn kokybės kartelę ir išlepina žiūrovą, kuris vėliau nepastebi smulkmenų, juvelyrikos, detalių šokėjų pasirodymuose. Tai atneša tam tikrą bukėjimą ar regresą. Žinoma, negaliu sakyti, kad šokių projektuose visi šokėjai yra blogi, yra daug talentingų žmonių.
– Televizijos taip pat labai domisi ir jaunais talentais, o projektai, kurie juos suburia tampa populiarūs tarp žiūrovų, bet ar jaunimas turi ką parodyti?
– Man patinka tokie projektai, nes lietuviai labai kritiški kitų atžvilgiu. Esama tokio požiūrio, kad jei žmogus matomas televizijoje, tai jį galima apkalbėti, pašiepti ir t. t. Panašu, kad būti televizijoje jau nėra privalumas, jei neparodai nieko gero. Tokie projektai, kai ateina žmonės apie save turintys kokią nors neadekvačią nuomonę, padeda atskirti, kas yra kas: jei žmogus nedainuoja gerai, taip jam ir pasakoma.
– Daug laiko savo darbe praleidžiate su jaunais žmonėmis. Koks yra šiuolaikinis jaunimas?
– Šiuolaikiniam jaunimui reiktų duoti velnių. Negaliu sakyti, kad visi, bet dauguma yra „negyvi žmonės“ – prastos laikysenos, fiziškai neaktyvūs, uždaro būdo ir net sakyčiau pasyvūs. Reikia labai daug jėgų atiduoti norint tokius žmones išjundinti. Jei žmogus gyvenime yra pasyvus, tai scenoje jis tikrai netaps gulbe. Kartais įvyksta labai įdomių dalykų: šokių salėje įgauta drąsa ir saviraiškos laisvės pojūtis gyvenime taip pat padeda jaustis drąsiau.
– Dažnai jauni žmonės sako, kad Lietuvoje nieko gero nebėra, tad protingiausia išvykti, ką manote jūs?
– Važiuokite ir suprasite, kad niekas jūsų išskėstomis rankomis kitur nelaukia. Pats esu taip padaręs daugybę kartų. Jei sugebi susitaikyti su mintimi, kad tavęs ten niekas nelaukia, tai streso nepatirsi, bet yra daugybė atvejų, kai žmonės išvažiuoja laimės ieškoti, bet nevisai žino, ko ieško iš tikrųjų: Pinigai, geresnė gvenimo kokybė, švarios gatvės, bet namai lieka namais, tik čia gali normaliai susikalbėti su žmonėmis – panadykite pasakyti angliškai, kad jums labai koją nutrynė.
