Be abejonės, mylimo žmogaus slaugymui reikia daug jėgų – tiek fizinių, tiek dvasinių. Tačiau jausmas, kad padedi savo artimui, atperka viską.
Mičigano universiteto mokslininkai, vadovaujami Stephanie Brown, įrodė, jog mylimo žmogaus slauga nėra susijusi tik su negatyviu stresu. Slaugantysis patiria ir daug gilių teigiamų emocijų, turinčių įtakos jo gyvenimo trukmei.
Tai tyrinėtojai nustatė įvertinę septynerių metų laikotarpio duomenis. Reprezentatyvioje apklausoje dalyvavo JAV gyventojai, kurie jau tyrimo pradžioje buvo sulaukę 70-ies ar daugiau metų. Turėdami duomenis apie respondentus mokslininkai atsirinko 1688 poras.
Visi tyrimo dalyviai pateikė informaciją, kiek partnerio pagalbos jiems reikia, pavyzdžiui, valgant, apsirengiant, rūpinantis asmenine higiena, gaminant valgį, apmokant sąskaitas ar vartojant medikamentus. Dauguma – 81 proc. dalyvių – pareiškė, kad kasdieniniame gyvenime jiems nereikia jokios pagalbos. 9 proc. apklaustųjų reikėjo mažiau nei 14 valandų per savaitę trunkančios partnerio priežiūros. Likusiems 10 proc. buvo reikalinga 14 valandų ar ilgesnė savaitinė partnerio pagalba.
Per septynerius metus nuo tyrimo pradžios mirė 909 tyrimo dalyviai. Mokslininkai iš naujo įvertino duomenis apie jų sveikatą, etninę priklausomybę, lytį, išsilavinimą. Rezultatai parodė, jog žmonės, kurie mažiausiai 14 valandų per savaitę rūpinosi savo partneriu, gyveno ilgiau nei tie, kuriems nereikėjo slaugyti savo sutuoktinio.
Stephanie Brown pateikia ir šios tendencijos paaiškinimą. Nors yra įsitvirtinęs požiūris, kad žmogus – egoistinė būtybė, kuriai svarbiausi asmeniniai interesai, mokslininkė mano, kad tuo atveju, kai individai vienas su kitu susiję, evoliuciniu požiūriu reikšmingesnis tampa altruistinis elgesys.
„Ankstesniuose tyrimuose buvo atkreipiamas dėmesys į negatyvų slaugos keliamą stresą. Tačiau naujausios išvados rodo, jog stresą, kurį sukelia mylimo žmogaus patiriamos kančios, reikia vertinti iš kitos perspektyvos. Jausmas, kad padedi kitam, ypač artimam ir brangiam žmogui, atsveria neigiamą patirtį ir kompensuoja atiduotas fizines ir dvasines jėgas“, – sako mokslininkė.
Šaltinis: „Psychological Science“
