„Geriau sutikčiau suvaidinti kokius penkis spektaklius, nei duoti vieną interviu. Man, tiesą sakant, šiuo atveju patinka Bobo Dylano laikysena, jam paskirta Nobelio literatūros premija, visas pasaulis diskutuoja, ūžia ir niekas neišgirdo jo nuomones, jis neatsakė į jokius laiškus, niekas nežino ką jis apie tai galvoja. Nei jis dėkoja, nei jis laimingas ar nelaimingas. Pati jo kūryba ir yra jo atsakas ir čia, man atrodo, ir yra protingo žmogaus laikysena. Aš padariau darbus kažkokius ir esu įvertintas už tai irgi, ką čia daugiau...“, – laidoje „Stilius“ samprotauja Rolandas, ir pats jau gerokai seniai atsitraukęs nuo viešų pasisakymų, humoro žanro, televizijos projektų ir paniręs į dramą, koncertus.
„Tada, kai aš buvau visur, dar to pertekliaus ir nebuvo kaip tik. Nes aš, kaip įvardiju dabar, esu tos bandomųjų triušių kartos. Mano kartai teko išbandymas laisve. Kai gimei vienoj sistemoj, gavai diplomą jau kitoj ir pasakė – viskas, kuo tu gyvenai, jau nebereikalinga, dabar naujas etapas. Ir reikėjo persiorientuot, atsirado kažkoks toks gaivalas, viskas nauja, galima ir tai, ir tai. Aišku, savaime suprantama, kažkaip eini į tą gyvenimą, išbandai, ką, esi išbandęs. Bet galvoju, kad geriausius darbus padariau atsisakęs būtent to gal pigaus populiarumo ir savo didžiuosius pinigus uždirbau būtent išėjęs iš pigių laidų. Ir protingi žmonės tai pamatė ir įvertino. Vertina iki šiol.“
Į susitikimą aktorius ateina net ant popieriaus pasižymėjęs, apie ką norėtų prabilti. Atsakomybė, rimtis ir ramybė – Rolando Kazlo atspirties taškai kalbantis apie kasdienybę, pilietiškumą, kūrybą.
„Ir nereikia tos visos kūrybos aiškinti, neturi asmenybė ar jo kalbėjimas apie save užgožti to, ką jis daro. Dabar yra daugybė žmonių, kurie yra žinomi tik dėl to, kad jie yra žinomi. Kad jie nusifotografavo prie kažkokios sienos, kažkokiam renginy. O ką jis daro, ką jis yra padaręs? Ar parašęs knygą, ar simfoniją sukūręs, ar spektaklį?.. Na, žinomas tikrai, bet gal tik dėl to, kad asmenukių labai įdomių yra pridaryta arba yra kažkokių „laikų“. Tai aš vis dėlto, kad kūryba eitų į priekį, kad ji kalbėtų už žmogų, o ne žmogus labiau skleistu žinią apie save vien tik kažkokiom tuščiom kalbom. Ir kaip sakė Nietzsche, kalbantysis jau susivulgarina.“
„Mane, tiesą sakant, kokie 25 metai visi moko: kas man tinka, kas man netinka, koks aš turiu būti, ką man geriausia daryti, nurašo, vėl prikelia. Jeigu aš bučiau klausęs visų tų žmonių, tai turbūt sėdėčiau kokioje TV komisijoje, kažkokioje laidelėje ir viskas tuo butu pasibaigę. Būčiau degradavęs. Bet likau ištikimas sau, likau ištikimas tam, kur veda mane talentas, tas pašnekovas, su kuriuo nuolat susisieki, todėl kaip nepavyksta vis nugriūt į duobę, taip nepavyksta“.
