Kai manome, kad kitiems labiau sekasi, negu mums, tai labai apsigauname. Kad taip tvirtintume, turime žinoti visą žmogaus gyvenimą, o ne tik matomą ledkalnio viršūnę. Ką laikyti sėkme? Vienam tai geidžiamas postas. Kitam – stažuotė Paryžiuje. Dar kitam - naujas butas. Bet žmogų vis tiek gali kamuoti nevykėlio kompleksas... Ar mes laimės kūdikiai ar ne – sprendžiame patys!
Ieva R. rašo: „Mano nuomone, sėkme jau tai, kad gyveni. Tokios pasaulėjautos mane išmokė mama. Ji svajojo užsiimti mokslu, bet netapo net mokytoja. Kai jai buvo dvidešimt, jos šeimą išvežė į Sibirą. Šiandien ji paprasta valstietė.
Ir vis tik ji laiko save sėkmės žmogumi! Ji sugrįžo į Lietuvą, į gimtus namus, kur gyveno jos tėvai (kiti taip ir liko Sibire). Ji laiminga. Pažįstu žmones, kurie turi namus ne kaime, o Vilniuje, Žvėryne, su židiniu ir dviem tualetais. Ir jie kankinasi, kad jų namas « pernelyg mažas ». Tuo sunku patikėti, bet jie nuolatos skundžiasi! Taip, likimu. Pas juos, neva, maža vietos, ypač, kai atvyksta svečiai (tuomet turi užleisti svečiams svetainę). Jų svajonė – turėti namą su kambariais svečiams ir … biliardine. Jų draugai verslininkai turi kaip tik tokį namą, ir mano draugams tiesiog gėda, kai pastarieji ateina į svečius…
Deja, beveik visi mano pažįstami skundžiasi gyvenimu, laiko save nevykėliais. O pažiūrėsi – juk jie viską turi. Viską, ko reikia laimei. Štai tik nėra sugebėjimo jaustis laimingu“.
Ieva kalba apie nevykėlio kompleksą. Kompleksas – tai jausmai, kurie mus užvaldo prieš mūsų valią. Algis R. gyvena bendrabutyje, bet jis optimistas iš prigimties. Jis mano, kad jam gyvenime labai pasisekė. Pirma, jis gyvena sostinėje (o galėjo likti savo Tauragėje). Antra, jis gyvena beveik centre. Trečia, jis turi gražią ir jį suprantančią žmoną. Ketvirta, jo dukra sveika, graži ir protinga. Penkta, gamta jam davė muziko dovaną (jis – profesionalus smuikininkas). Kai Algis tapo vienu iš tarptautinio konkurso Lenkijoje laureatu, jis buvo septintame danguje iš laimės. Po daugelio metų jis ir toliau mano, kad jam labai pasisekė. Praeitais metais jis nusipirko butą Pilaitėje. Vieno kambario, bet be kredito, už užsidirbtus su žmona pinigus. Palyginus su bendrabučiu – tai “rojus” (jo žodžiai). Savo virtuvė, savo tualetas…
Algis moka džiaugtis gyvenimu, vertina jos dovanas. O štai jo draugas Rimas T. irgi smuikininkas. Bet jo charakteris visai kitas. Jis gimė Vilniuje, gyvena bute, kurį jam paliko tėvai (jie nusipirko sau namą). Dėl to Rimas nevertina savo buto: jis jam atrodo senas, nepatogus. Jis kompleksuoja, kad butas yra netoli turgaus (Kalvarijų rajone). Viename kambaryje girdisi pravažiuojančių mašinų triukšmas. Su savo pirma žmona Rimas išgyveno pusę metų, išsiskyrė, antroji žmona jam irgi nepatinka (jis joje įžvelgia daugybę trūkumų). Pergales konkursuose Rytų ir Vidurio Europos šalyse jis laiko per nieką. Į tarptautinį smuikininkų konkursą Ukrainoje, kur jį pakvietė, jis iš viso nevažiavo. Rimas svajoja apie Romą, Paryžių… Bet kadangi jam nepavyksta ten pakliūti, jis laiko save nevykėliu. Dėl to pastaruoju metu jis ėmė išgėrinėti… Galima įsivaizduoti, kaip liūdnai baigsis ši istorija.
Iš šio pavyzdžio matome, iš ko susideda nevykėlio kompleksas : žmogus nevertina to, ką turi, o pergyvena dėl to, ką turi kiti!
Dar vienas pavyzdys. Egidijui K. puikia sekasi karjera (per keletą metų jis ėmė vadovauti skyriui ministerijoje), bet žuvo jo artimas žmogus: ar jis laimės kūdikis ar ne? Kaip galima tokiu atveju kalbėti apie sėkmę? Geriau paklausti, ar jis laimingas : Egidijus nelaimingas, jo karjera nedžiugina. O jo bendradarbio Jono artimieji visi sveiki ir gyvi, bet jis irgi laiko save nevykėliu. Nes pareigos, apie kurias svajojo, atiteko Egidijui…
Nemanykite, kad vien tik jūs laikote save nevykėliu. Tas jausmas būdingas kiekvienam žmogui! Nes nėra tokių žmonių, kuriems visada ir visur sektųsi!
Bet taip pat kiekvienas išgyvena sėkmės akimirkas. Šiandien jums atrodo, kad visas pasaulis prieš jus, o rytoj jūs laimingas juokiatės, džiaugdamiesi tuo, ką turite. Tų jausmų kaita kaip tik laikoma norma. Patologija prasideda tada, kai žmogus mato vien tik nesėkmes ilgame savo gyvenimo tarpsnyje: mėnesiuose, metuose... Tada jį reikia gydyti.
Žinoma, tai gali būti ir depresija. Bet neretai pakanka psichoterapijos. Neretai patys sau galime padėti. Tam reiktų pasiimti lapą popieriaus ir užrašyti ant jo viską, ką turime. Diplomas, nekilnojamas turtas, pareigos, vaikai, šeima, galimybė važinėti... Nieko nepraleiskite. Net valstietis savo tolimame kaime gali pasigirti savo padėties pliusais: jam prieš akis miškas arba laukas, grynas oras, tyla, paukščių čiulbesys virš galvos... Miesto gyventojas, net pats turtingiausias, neturi to privalumo (gyventi gamtos apsuptyje nuo ryto iki vakaro).
Antra. Reguliariai perskaitykite sąrašą, įsivaizduokite tuos žmones, kurie neturi jūsų pliusų. Geriausia – jei juos pažįstate asmeniškai (arba bent jau su jais susitikinėjate). Taip dirba jūsų psichika: kad įvertintų tai, ką turime, reikia palyginti save su tais, kurie to neturi. Kitaip, būna, neįvertinsi. Taigi vykite mintis apie nesėkmę: nesėkmių žala priklauso nuo to, kiek laiko apie jas galvojate!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
