Vienybė keitė istoriją
Iškilmingame kultūros renginyje dalyvavę svečiai vieningai sutarė – galimybė išvysti prieš agresorių kariaujančios šalies istorinių įvykių liudijimus – nuotraukas, dokumentus, pasipriešinimo ginklus, uniformas bei kitus išlikusius simbolius, yra svarbi vertinant šiandienį kontekstą.
„Istorijos cikliškumas Ukrainoje išliko. Mes sugebėjome jį nutraukti“, – kalba pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas.
Jo teigimu, prieš aštuonis dešimtmečius veikusi UPA buvo daugiau nei partizaninis judėjimas. Apie tai byloja išlikę kariuomenės simboliai, statutas, apdovanojimai, valstybinės reikšmės atributika ir net meno kūriniai.
Parodoje pašnekovui įsiminė tai, kad eksponatai, kuriuos joje galima pamatyti, dar kartą paliudija, jog didžioji dalis visuomenės ne visai teisingai supranta praėjusiame šimtmetyje vykusius bei dabarčiai tiesioginės įtakos turėjusius procesus. Jo nuomone, pasipriešinimo kova tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje baigėsi ne pralaimėjimu, o pergale, nes ginkluotą rezistenciją pakeitė kita mūšio forma, kovą tęsė disidentai, pogrindinė spauda, bažnyčia. Abiejų kovų ir viso vykusio proceso rezultatas – abiejų šalių nepriklausomybė.
„Ukrainos žmonės tą patį darė kalnuose, ką lietuviai – miškuose. Tai jie priešinosi okupantams. Istorija parodė, kad tuo metu, kai Lietuva, Ukraina ir Lenkija veikė kartu, jų valstybingumas bei nepriklausomybė būdavo saugesnė. Su tuo pačiu priešu kovojame 600 metų. Tad turime būti kartu, veikti vieningai“, – sako kovinis šaulys, advokatų kontoros „Primus“ vadovaujantis partneris Robert Juodka.
Pokario partizanų uniformų rekonstruktorius, vyriškų drabužių dizaineris Giedrius Paulauskas pasakojo, jog jam parodoje aktualiausia buvo vaizdinė medžiaga.
„Reikės dar grįžti į parodą ir kruopščiai, be iškilmių šurmulio, išanalizuoti rekonstruotas uniformas. Nuo pokario laikų nėra likę pakankamai uniformų, jų aksesuarų pavyzdžių, todėl kiekvienas egzempliorius yra vertas atskiro, išsamaus tyrimo“, – sakė pašnekovas.
Anot jo, parodą „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.
Siekė Ukrainos nepriklausomybės
Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje. Vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.
1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.
UPA rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama. Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė šimtai tūkstančių Ukrainos gyventojų.
Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais – ir su Stalino, ir su Hitlerio režimais.
UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).
Kovos mastas - didžiulis
UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai bei didelėse teritorijose.
„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.
Muziejui vadovaujantis istorikas pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą, nes sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.
Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.
„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas. Ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais – tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius.
Galima kovoti su bet kokiu priešu
Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams.
„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šio pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.
S. Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.
„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.
Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.
Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.
Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.
„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius – tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.
Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius
Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas.
„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.
„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.
„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės
strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.
Projektą, kurio dėka galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, bendradarbiaudamas su Lvivo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.
LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.
Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi. Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.
