„Jeigu kalbėtume apie praeitį, mokykloje mėgdavau rašyti rašinėlius apie klasę, apie draugystę. Vėliau ėmiau rašyti eilėraštukus, kurių niekada niekam nerodžiau. Kažkada studijuojant pasidarė gėda dėl jų, suplėšiau juos.
Mažąjame teatre dešimt metų ėjo spektaklis „Selavy (C'est la vie)“ apie mažą mergaitę, kuri norėjo būti aktore. Savo jėgomis viena nepasitikėjau, pasikviečiau į pagalbą kolegę, Kauno dramos teatro solistę, kuri rašė nepaprastai gražius libretus, eilėraščius, dainas. Dviese parašėme tą pjesę, gabalus aš, gabalus ji“, – savo pirmuosius bandymus kurti prisimena Nijolė Narmontaitė.
N. Narmontaitei per ilgus metus teatre teko išgirsti ir patirti visokiausių komiškų istorijų – pasak jos, apie jas galima rašyti ir rašyti. Visgi, knygų seriją apie teatro gyvenimo užkulisius aktorė ėmė kurti būtent po vieno komiško įvykio darbe.
„Daug važinėju po Lietuvą į susitikimus su žiūrovais – mane kviečia ir į didesnius miestus ir mažus miestelius. Žmonės klausia apie save papasakoti kažkokių dalykų. O aš kadangi mėgstu iš savęs pasijuokti, aš kartais visokių dalykų papasakoju, žiūriu, kad žmonės taip juokiasi, jiems taip skanu...
Lygiai taip pat ir teatre vieni kitiems tokių dalykų pripasakojame, kas kam yra nutikę scenoje, kas nutiko gastrolėse. Pagalvojau, kad būtų nusikaltimas to neužfiksuoti.
Bet ta akimirka, kai aš nusprendžiau, kad reikia visa tai fiksuoti ir rinkti, buvo kai dirbau Kauno dramos teatre. Sėdėdavau bilietų kasoje ant žemės. Žmonės ateidavo pirkti bilietų ir kartais ko nors paklausdavo, o kartą vienas žmogus paklausė, ar Narmontaitė vaidins gyva. Taip ėmiau juoktis, kad mane pamatė.
O kasininkė man ir sako, jog turi užfiksavusi tokių pasisakymų ir daugiau. Ištraukė didžiausią lapą su tais pasisakymais. Buvo tokie klausimai, kaip „ar yra bilietų partneryje“, arba klausė, kur arčiausiai galima gauti bilietą, ir ar negalima arčiau nei pirma eilė.
Ėmiau važinėti po visas Lietuvos teatrų kasas ir paaiškėjo, jog jos visos iki vienos yra pririnkusios tokių perliukų. Dabar jau septintą knygą rašau, vėl nauja tema – jos neišsemiamos. Esu aprašiusi visus, dirbančius teatre“, – pasakoja N. Narmontaitė.
Visgi, nuo scenos nulipti ir imtis rašytojos karjeros aktorė sako dar nenorinti – pasak jos, aktorystė yra visas jos gyvenimas.
„Jeigu kviečia į susitikimus bibliotekose ar kur nors kitur, kur tai susiję su mano knygomis, vis tiek kalba eina apie aktorystę. Didžioji dalis renginio yra mano vaidinimas, aš dainuoju, pasakoju istorijas iš knygos – jos taip pat yra apie aktorystę.
Dabar spektaklius esame sustabdę, nutarėme pralaukti šį laikotarpį. Žmonės yra per pandemiją tiek užsisėdėję ir įsibauginę karo padėties, kad viskas dabar išsprogo, visi puolė keliauti – ko daryti anksčiau negalėjo. Ir mes patys pirmu numeriu „šovėme“ į Madeirą – norėjosi įkvėpti oro“, – tikina pašnekovė.
„Man scena yra viskas, turėjau net programą, kuri vadinosi „Negaliu gyvent be scenos“. Knygų rašymą aš vadinu daugiau žaidimu, traukiu save per dantį, kai mane kas nors pavadina rašytoja – man net nejauku darosi. Ačiū Dievui, kad tas žaidimas pasiteisino, kad žmonės taip mano knygas perka, taip jas skaito.
Bibliotekose randu savo knygas nušiurusias, suskaitytas, apklijuotas izoliacija. Man tai – didžiausias džiaugsmas, bet scenos nė už ką nepalikčiau. Kai nebegalėsiu į sceną užlipti, tai gal už stalo dar galėsiu rašyti“, – juokiasi aktorė.
Nijolė Narmontaitė turi daug aistrų – ne tik aktorystę ir knygų rašymą, bet ir maisto gamybą. Portalui pašnekovė išduoda, turinti ir dar vieną hobį – fotografiją.
„Negaliu pretenduoti į profesionalų lygį, juolab, kad nedarau to su profesionalia aparatūra. Bet aš labai pastebiu dalykus, detales. Draugės einant gatve net sako, kad nepastebi to, ką matau aš. Aš pamatau tai, ką su gera aparatūra galėčiau gerai nufotografuoti“, – pasakoja pašnekovė.
Sakoma, jog kiekvienas žmogus yra šiek tiek aktorius. Visgi, pašnekovė įsitikinusi – nėra nieko blogiau už nuoširdumo trūkumą:
„Jaunystėje taip būdavo, mus mokė konservatorijoje, kad turi išlaikyti paslaptį, kad po spektaklio žiūrovams negali pasirodyti, Miltinis sakydavo, kad net lenktis po spektaklio nereikia, kad nepamatytų tavo veido. Prisiklausėme, kad taip reiktų daryti.
Bet jūs neįsivaizduojate, kokia aš laiminga tapau, kai supratau, kad nėra ko čia susireikšminti ir kažką vaidinti. Aš esu toks pats žmogus kaip ir visi kiti.
Aš esu laimingiausia, kai prie manęs parduotuvėje ar turguje prieina koks nors žmogus. Būna, kad paklausia, negi bulves ir morkas perkat ir valgot. Žinoma, kad valgau. Man didžiausias malonumas gyvenime nesusireikšminti. Jokių kaukių neturiu, nebent tik veidą pasipaišau eidama į viešumą“
Kokius keisčiausius gyvenimo vaidmenis teko vaidinti Nijolei Narmontaitei? Sužinokite jau trečiadienį laidoje „Gero vakaro šou“ – 19:30 per TV3!.
