„Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt
Antrajam SSRS Liaudies deputatų suvažiavimui
Baltijos parlamentinės grupės
Pareiškimas dėl įstatymo apie konstitucinę priežiūrą SSR Sąjungoje ir SSRS Konstitucinės priežiūros komiteto sudarymo
1989 m. gruodžio 19 d.
Mes, SSRS Baltijos parlamentinės grupės liaudies deputatai, laikome pareiga dar kartą išdėstyti savo požiūrį į siūlomą SSRS Konstitucinės priežiūros komitetą SSR Sąjungoje.
Ir Įstatymas, ir Komitetas palies esmines suverenias respublikų teises, suteiks galimybių institucijoms, kurios yra ne respublikose, atšaukinėti jų įstatymus, taip pat bet kurios respublikos Pagrindinio įstatymo straipsnius.
Taip atsisakyti respublikų valstybinio suvereniteto* mes neturime įgaliojimų, kaip ir deputatai iš kitų respublikų neturi teisių jo atimti**.
Mes įsitikinę, kad priimti sprendimus dėl Įstatymo ir Komiteto galima tik laikantis konsensuso principo, tačiau tokio klausimo svarstymo ir sprendimų priėmimo mechanizmas dar neparengtas. Įstatymo apie konstitucinę priežiūrą projektas net neperskaitytas [nepateiktas suvažiavime], juolab nesvarstytas [SSRS] Aukščiausiosios Tarybos [abiejuose] rūmuose, o tai rodo, kad įstatymas yra dirbtinai skubotai prastūminėjamas.
Dabarties situacijoje, kai kalbama apie esminį sąjunginės įstatymdavystės atnaujinimą ir sąjunginio lygmens konstitucinių reformų atskyrimą*** nuo konstitucinių reformų respublikose, konstitucinė priežiūra pasitarnautų tik antipertvarkos, reakcijos tikslams. Ji galėtų būti taikoma, kol dar nėra pertvarkos laikų vientisos SSRS Konstitucijos, prieš bet kurią respubliką ir bet kurį jau priimtą [jos] ekonominį įstatymą ir nutarimą.
Mes taip pat atkreipiame Suvažiavimo dėmesį, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimas į SSRS neturi tarptautinės teisės pagrindo****, ir todėl konstitucinė priežiūra bei SSRS įstatymų viršenybės tose respublikose reikalavimas prieštarauja tų respublikų tautų apsisprendimo principui.
Eidami šiais motyvais, mes siūlome Suvažiavimui nutraukti įstatymo projekto svarstymą, o Komiteto išrinkimą***** atidėti ateičiai, kai tam subręs konstitucinės teisinės sąlygos. Dabar, nesant tokių sąlygų, mes nediskutuosime šių klausimų ir nedalyvausime balsavime; tuo pačiu mes teigiame, kad bet kuris galimas Suvažiavimo sprendimas dėl minėtų Įstatymo ir Komiteto, nepagrįstas konsensusu, neturės [mūsų respublikoms] teisinės galios.
V. Landsbergis******, Z. Vaišvila, J. Brėdikis, A. Lajus,
G. Konopliovas, M. Martinaitis, S. Jocas,
K. Motieka, O. Mitalienė, G. Levickas
(ir kiti – iš viso 80 deputatų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos)*******.
Iš V. Landsbergio archyvo. Versta iš rusų kalbos
* Lietuvos Sąjūdis jau buvo pasirinkęs šią nuostatą (skirtingą nuo dalinių „suverenitetų“ kitos valstybės sudėtyje), tolygią valstybės nepriklausomybė.
** Jau pradedant suvažiavimą deputatų iš Lietuvos delegacija buvo pareiškusi (V. Landsbergis jos vardu), kad Lietuva nesutinka, jog kitų respublikų atstovai rinktų Lietuvos atstovus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, ir savo ruožtu Lietuvos deputatai neprisiims teisės rinkti kitų respublikų atstovus.
*** Rusiškam tekste kitas, galbūt klaidingai pavartotas žodis: gynimą.
**** Buvo laukiama balsavimo dėl Nutarimo apie Molotovo–Ribbentropo pakto neteisėtumą.
***** Toks būtų buvęs įprastinis pabalsavimas už iš anksto sudarytą Komiteto narių sąrašą. Teikiamas į jį atstovas iš Lietuvos (SSR) Stasys Stačiokas atsiuntė, V. Landsbergio pasiūlymu, atsisakymo telegramą.
****** Pareiškimą parengė V. Landsbergis, todėl pirmas pasirašęs toliau rinko parašus.
******* Po dvidešimtojo parašo yra V. Landsbergio intarpas „Pastaba: kadangi dėl LKP suvažiavimo nedalyvauja daug Lietuvos deputatų, pridedame atitinkamą atskirą pareiškimą su 49 Lietuvos deputatų parašais“.
Dokumentas skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.
