Dėl savo auklėjimo, išsilavinimo, aplinkos poveikio ir gyvenimo sąlygų toks vyras yra vienodai paslaugus visoms damoms. Tokį jį išauklėjo tėvai, tokias „reikalingas knygas jis skaitė vaikystėje“, taip jam diktuoja gyventi jo vyriška esybė: pradžioje „mergaičių negalima skriausti“, po to „merginas reikia ginti“, o po to „moterims reikia padėti“. Todėl tikras džentelmenas automatiškai paduoda VISOMS moterims ranką, padėdamas joms išlipti iš transporto priemonės ir praleidžia VISAS moteris priekin kažkur įeinant/išeinant. Na, tikėtina, kad tikrasis džentelmenas nebudi viešojo transporto stotelėje, kad išimtų iš troleibusų VISAS moteris, bet jis nestovės ir nežiūrės abejingai, kaip tetulė su maišais, mergina su aukštakulniais, bobutė su lazdele rizikuodamos gyvybe leidžiasi slidžiais laiptais – pagelbės joms. Tikras vyras darydamas gerą darbą neskirsto moterų pagal patrauklumą. Atrodytų viskas gerai, kas šioje vietoje blogo ir nesuprantamo? Juk reikia džiaugtis, kad dar yra tokių vyrų. Aš džiaugiuosi! Tačiau tuo pačiu ir nerimauju dėl vyrų – džentelmenų. Kodėl? Todėl, kad kuo jie galantiškesni, tuo daugiau pretenzijų susilaukia ir pirmiausia (nepatikėsite!) iš moterų. Džentelmenai? Ak, tai baisūs žmonės!
Tai kuo gi nusikalto „paslaugūs vyrai“ prieš moteris? Ką jie daro blogai? Ak, tai baisūs žmonės! Savo galantišku elgesiu jie NENORĖDAMI sužadina moterų širdyse nepagrįstų vilčių. Jeigu moteris nėra išlepinta vyrų dėmesiu, bet koks elementaraus gero auklėjimo tonas iš vyro pusės atrodo kaip ypatingas elgesys: štai jie kartu išeina iš bendrų pažįstamų buto, jis paduoda jai paltą, po to atidaro duris, padeda apeiti balą, o po to mandagiai paklausia: „Jus pavežti? Ne? Na, tuomet viso geriausio, buvo malonu susipažinti“, mielai nusišypso ir išeina, o ji lieka pakerėta ir jau įsimylėjusi, ir visa iliuzijose, kad tai abipusiai jausmai, kad ji jam aptinka, juk jis TAIP ja rūpinosi. Iš tiesų jis padarytų tą patį BET KURIAI moteriai, tačiau ji mano, kad viskas daroma TIK JAI. Šioje situacijoje ne ką geriau pasireiškia ir brandžios moterys – gali būti tokiomis pačiomis svajoklėmis, kaip ir naivios merginos, ypač jeigu pasiilgo tikro vyriško dėmesio. Jos taip pat plazdės nuo paprasčiausio mandagumo ir tikėsis tęsinio, o kuomet to nesulauks – įsižeis ir eilinį kartą pareikš, kad „visi vyrai – ožiai“.
Niekas neprasprūsta pro priekabų moterų pastabumą: visi rūpinimaisi, visi mandagumai, galantiškumai – viskas fiksuojama, sumuojama, skaičiuojama, o po to traktuojama… Moteris gali prisifantazuoti ko tik nori. Štai jums vienas labai paprastas gyvenimiškas pavyzdys.
Gyvenimiška istorija
Mano bičiulis, nuostabus šeimos žmogus, ištikimas vyras, patikimas draugas, sąžiningas viršininkas – labai arti idealo, tuo pačiu labai mandagus. Važiuoja šis žmogus su pavaldiniais į gamtą švęsti įmonės jubiliejų. Kolektyve moterų dauguma, jas reikia prižiūrėti, kad nepasiklystų miške, neprisigertų, nenuskęstų… Ir štai jis su visomis kolegėmis, kaip tėvas, o vienai merginai teko skirti dar daugiau dėmesio, nes ji buvo lengvai apsirengusi, o vakarop orai atvėso. Ir ką daro tikras džentelmenas? Teisingai, nusiima džemperį ir rūpestingai uždeda jį merginai ant pečių. Ir viskas! Ji sau prisifantazavo, kad tai ypatingo dėmesio ženklas, kad toliau viskas bus gražu ir „karšta“: audringas sekas ir meilės prisipažinimai, o vėliau jie susituoks ir laimingai gyvens. Ir laukia visko, ką ką tik išvardinau, o nieko nevyksta, nes galantiškas kavalierius nežino jos scenarijaus ir ji jam niekuo nesiskiria nuo kitų pavaldinių, kurias paprasčiausiai reikia prižiūrėti.
Prasideda darbo dienos, mūsų sąžiningas ir teisingas viršininkas nustemba pastebėjęs, kad jo pavaldinė su juo visiškai nesikalba. Atnešė tylėdama tą nelemtą džemperį, šveitė į veidą ir išdidžiai išėjo į savo darbo vietą… Ir vėl nekalba, tame tarpe ir darbo temomis. Galiausiai galantiškas bosas privertė mergiotę prabilti, prisiklausė pretenzijų ir žliumbimų, pasitelkęs visus diplomatinius gebėjimus vos vos sugebėjo ją nuraminti ir atnaujinti status kvo bei pats sau pažadėjo nedalyvauti neformaliuose įmonės darbuotojų susitikimuose, o įsivaizduojate, kas būtų, jeigu mūsų nuostabus vyras pabučiuotų tą nestabilios psichikos ir lakios vaizduotės merginą? Baisu įsivaizduoti…
Kitas mano bičiulis, ne ką blogesnis, ne ką blogiau išauklėtas, pakliuvo į analogišką istoriją per savo nestandartišką įprotį – visoms moterims dovanoti gėles. Na, taip jis suvokia realybę: moteris – automatiškai gėlytė. Aš manau, kad ši blogas įprotis daugumai moterų sukėlė nemigą ir nerimą, kadangi šis vyras yra megacharizmatiškas ir hiperžavus, o dar tokios manieros… mmm…. tai jau tikrai! Viena jo pažįstama, brandaus amžiaus moteris, paprašė pasitikti ją oro uoste. Mūsų galantiškas kavalierius be abejo negalėjo tarti „NE“ ir net nepasidomėjo, ar dama žino apie taksi egzistavimą. Ne, tokių klausimų neturi kilti vyrui – pasitiko, įteikė rožę, pabučiavo ranką, padėjo nunešti lagaminus, pasodino į automobilį, nuvežė namo, išėmė iš automobilio, padėjo nunešti bagažą, pabučiavo ranką, atsisveikino, išvažiavo. Paliko moterį pasimetusią ir sužlugdytą. Nuo to laiko ana nuostabi ir jau lengvokai perbrendusi dama nejuokais jį persekioja – barsto švelnius sms’us, pasiūlymus susitikti, prašymus pagelbėti ir pretenzijas „kodėl jūs toks abejingas mano atžvilgiu?“. Na, aišku – tai jos paskutinė aistra, paskutinė meilė, „rudeninis bučinys po karštos vasaros“, o vyras juk visas sunerimęs – žmona pradžioje juokėsi, dabar jau pyksta, įtarinėja, kad jis išties damutę suviliojo ir metė. Jis išties sunkiai supranta, kuo buvo išprovokuota ši padorios, brandžios moters ataka… Dėl visko kalta raudona rožė – meilės simbolis. Vyras dovanojo ją be jokių poteksčių. Jam tai tas pats, kas paduoti moteriai paltą arba pridegti cigaretę. Damai ši raudona rožė ir rankos bučiavimas pasirodė tarsi kvietimas šokti tandemu į nuodėmingų aistrų bedugnę. Vėl gi – moterų vaizduotė neturi ribų ir sulaikančių faktorių.
Savo galantiškumo įkaitai
Vyras gali tapti savo galantiškumo įkaitu, jeigu moteris priima jį kaip neabejingumą būtent jos atžvilgiu, tačiau moterų fantazijos ir pretenzijos – tai dar toli gražu ne visos bėdos, užgriūvančios tikrą džentelmeną. Juk moterys – svajoklės turi ir pavydžius vyrus, ir vaikinus, ir jie taip pat pat turi lakią vaizduotę. Tokiam pavyduoliui drąsiai gali pasivaidenti ragų kalimasis kuomet pašalinis vyras tiesiog buvo mandagus su jo moterimi. Vat atidarai mandagiai prieš moterį duris, o tave jau kviečia į dvikovą, nes negali pavydo suvaldyti. Dar būna ir taip – išauklėtas vyras, pamatęs, kad damą skriaudžia, apgina ją ir duoda velnių skriaudėjui, o moteris savo ruožtu puola gynėją: „Neliesk mano vyro!“. Oi kiek tokių istorijų esu girdėjusi. Ką daryti?
Ką gi daryti neramiais laikais gyvenantiems tikriems džentelmenams? Eiti pro šalį ir nieko nedaryti, kuomet moterį įžeidinėja? Neduoti rankos, jeigu dama paslydo? Neužleisti vietos troleibuse?
Ne, prašau jūsų, visuomet būkite džentelmenai! Patikėkite, mes, moterys, vertiname jūsų galantiškumą ir suprantame, kaip jums sunku nešti naštą, kuri vadinasi „tikras vyras“. Na, kas gi dar tai darys, jeigu ne Jūs?
