Genai ar aplinka lemia, kuo taps kūdikis: geru žmogumi ar nusikaltėliu? Apie sąžinę, auklėjimą ir Trečiojo reicho žudikų psichologiją Vokietijos dienraštis „Welt“ kalbasi su Jeilio universiteto psichologijos profesore Karen Wynn.
Welt: Kokio amžiaus būdami vaikai išmoksta teigiamo socialinio elgesio?
Wynn: Aš manau, jog jau kūdikiai elgiasi pagal tam tikrus įgimtus, evoliucijos sąlygotus standartus. Mūsų tyrime dalyvavo šešių ir dešimties mėnesių kūdikiai. Padarėme tris skirtingas lėles: iš apvalaus, kvadratinio ir trikampio medžio gabalo. Vėliau vaikams rodėme, kaip lėlė bando įlipti į kalnelį, tuo tarpu viena lėlė jai padeda, o kita nustumia. Vėliau paprašėme vaikų išsirinkti sau lėlę. Beveik visi pirmenybę teikė tai, kuri padėjo, o ne trukdė.
Kodėl manote, jog toks elgesys yra įgimtas, o ne išmokstamas, juk kūdikiai negyvena socialiniame vakuume?
Dešimties mėnesių kūdikiai jau gali būti auklėjami, tačiau šešių mėnesių kūdikiai dar negali išmokti teisingai elgtis. Jie jau moka sėdėti, reaguoja į savo vardą, tačiau dar nemoka išreikšti savęs per kalbą. Didesnis „socialinis pasaulis“ jiems atsiveria pradėjus ropoti: tuomet jie jau priima sprendimus, kuria kryptimi jiems pasukti. Be to, panašius rezultatus gavome ir stebėdami tik trijų mėnesių kūdikius. Tai leidžia manyti, jog supratimas apie teisingą socialinį elgesį yra įgimtas.
Ar tai padėtų atsakyti į amžiną klausimą: kas atsakingas už mūsų socialinį elgesį – aplinka ar genai?
Žmonės, kaip ir dauguma gyvūnų rūšių, gyvena socialinėse grupėse. Jie turi nuolat priimti sprendimus, su kokiais grupės atstovais bendrauti, o ko geriau vengti. Tyrimo rezultatai rodo, jog apsispręsti padeda įgimti gebėjimai.
Norite pasakyti, jog moralės jausmas yra įgimtas?
Teigiamas socialinis elgesys nesiremia vien moraliniais dalykais. Tai labiau asmeninės naudos ir išgyvenimo klausimas. Kūdikiai yra visiškai bejėgiai, be to, jie labai nori bendrauti. Jiems būtina įsijungti į socialinį tinklą, kad būtų patenkinti visi jų fiziniai ir socialiniai poreikiai. Todėl jiems reikalingas gebėjimas atpažinti gerą socialinį partnerį ir patraukti jį į savo pusę. Evoliuciniai dalykai lemia, jog renkamės tuos, iš kurių galime sulaukti pagalbos ir vengiame tų, kurie ieško naudos tik sau.
Tačiau sprendžiant ką pasirinkti – gerus ar blogus dalykus, reikia ir abstraktaus mąstymo. Ar mūsų sprendimams daro įtakos sąžinė?
Tarp kūdikių pasirinkimo ir moralinio suaugusiųjų vertinimo matau daug panašumų. Juk tyrimo metu lėlė kenkė ar padėjo ne jiems patiems, o kitai lėlei. Tačiau jie vis tiek teikė pirmenybę tai, kuri padeda, iš esmės sakydami: man patinka tai, ką tu darai. Taigi ir kūdikiai tam tikra prasme geba abstrakčiai mąstyti. Galime stebėti, kad taip elgiasi jau trijų mėnesių kūdikiai. Tačiau aiškiai negalime pasakyti, ar toks jų elgesys yra nulemtas moralinio jautrumo, ar išgyvenimo būtinybės.
Kaip būtų galima nustatyti, ar moralės jausmas yra įgimtas?
Šiuo metu dirbame su kūdikiais ir mažais vaikais. Tyrimas remiasi atlyginimu ir nubaudimu. Kas turi gauti saldainį - padedantis ar trukdantis? Arba išdaliname visus saldainius ir vėliau paaiškiname, jog vieną vis dėlto turime paimti. Iš ko turime paimti? Žinoma, vaikai čia nedalyvauja, tik vertina. Ir vis dėlto jie renkasi tokį variantą, kuris nėra labai nutolęs nuo jų asmeninių socialinių interesų.
Kalbame apie tai, jog vaikai jau turi įgimtą supratimą, kas yra geras elgesys. Tačiau ar vėliau aplinka jo nesugadina?
Dauguma vaikų yra labai socialūs. Tačiau psichopatų atveju šie gebėjimai yra beveik visiškai sugriauti - tikriausiai tam įtakos turi ir genetiniai dalykai, ir nepalankios gyvenimo aplinkybės, neleidusios užmegzti socialinių ryšių. Jie žino, kad yra gėris ir blogis, tačiau yra visiškai nejautrūs kitų žmonių kančioms arba kitų žmonių skausmas jiems netgi malonus. Kaip ir mūsų tyrime dalyvaujantys vaikai, jie suvokia mūsų socialinius susitarimus, tačiau yra apsisprendę šią sistemą išnaudoti asmeniniams tikslams.
Vykdę masinius žudymus Trečiajame reiche po karo pabaigos gyveno įprastą gyvenimą, tačiau už savo veiksmus neatgailavo. Ar gali būti, kad žmogus gimtų visai be sąžinės?
Masinių žudymų atvejais žmogaus elgesį lemia dar daugiau faktorių - pavyzdžiui, galimybė atsakomybę už savo veiksmus perduoti aukštesniam autoritetui ir tvirtinti, jog tu tik vykdei kažkieno įsakymą. Iš evoliucinės pusės toks socialinis modelis įtakoja tiek altruizmą, tiek nusikaltimus.
Tačiau kalba eina ne apie nedidelį kito žmogaus išnaudojimą, o apie masines žudynes.
Šio klausimo aš, žinoma, negaliu iki galo atsakyti. Aišku yra viena: žmonėms būdingas itin didelis lojalumas savo grupei. Todėl mes esame pasirengę vienas už kitą mirti arba žudyti tuos, kurie nepriklauso mūsų grupei. Suaugusių žmonių lojalumo jausmas yra labai stiprus ir gali remtis itin banaliais dalykais. Pavyzdžiui, jei pusei iš 100 vienas kito nepažįstančių žmonių išdalinsime raudonus marškinėlius, o pusei - baltus, ir kieno nors iš vilkinčių raudonus marškinėlius paklausime, kas yra protingesnis ar kam jie paskolintų dešimt dolerių, beveik visuomet jie nurodytų savo grupės atstovą.
Ar šis bandos jausmas yra įgimtas, ar sąlygotas aplinkos veiksnių, pavyzdžiui propagandos?
Artimiausias mūsų tikslas - tyrinėti kūdikių ir mažų vaikų elgesį ir nustatyti, kiek jie yra lojalūs savo grupei. Ar jie jaučia simpatiją tik tiems, kurie tinkamai elgiasi, ar perkelia simpatijas ir jų draugams. Ir atvirkščiai. Vengia ne tik blogai besielgiančio, bet ir jo draugų? Ar jie jau atskiria, kas priklauso savų ir svetimų grupei?
Atliekant šį tyrimą pirmiausia reikia dirbti su vyresniais, apie 18 mėnesių vaikais, kuriems aplinka jau daro didesnį poveikį. Tačiau tikimės, jog greitai galėsime stebėti ir jaunesnius vaikus, nes tai padėtų mums labiau priartėti prie atsakymo į klausimą, kiek mūsų moralę įtakoja evoliucija.
