- Aš kasmet 3 kartus prasergu. Natūraliai išeina, - nei fizinis išsekimas, nei dar kas nors. Mano organizmui reikia susirgti, kad paskui vėl galėtų normaliai dirbti. Bet aš visada susergu „laisvu metu“, kai nebūna koncertų, svarbių renginių, kai galiu ramiai 3-4 dienas pagulėti lovoje, o po to vėl pusę metų būti gyvas.
- Organizmas tarsi išsireikalauja lovos? Šiaip juk nepagulėtum...
- Taip, taip - viskas susireguliavę. Pamenu, po „Lietuvos šokių dešimtuko“, prieš Naujuosius, - tik atariau tą finalą ir kitą dieną „užsilenkiau“ tiek fiziškai, tiek morališkai. Prasirgau savaitę.
- Prieš šiuos Naujuosius metus tavo balso stygos irgi jau balansavo prie ribos. Koncertų maratone tau leido vaistus, adrenaliną...
- Tai buvo žiaurus išsekimas, dar tokio gyvenime neturėjau. „Tabami“ koncertai, „Paryžiaus katedros“ miuziklo turnė, dar soliniai pasirodymai... Aišku, mano styga - tas raumuo buvo pertemptas ir pavargęs. Pirmą kartą turbūt teko griebtis kraštutinių veiksmų: ryti vaistus, leistis juos. Kitaip tiesiog nebūčiau ištempęs. O koncertai sudėlioti, negali nieko keisti ar staiga atšaukti.
- Kaip pasigamini natūralaus adrenalino?
- Būdamas scenoje. Nors jau ne pirmus metus dainuoju, kiekvieną kartą eidamas į sceną žiauriai jaudinuosi - kaip mergaitė. Nesvarbu, ar tai „Siemens“ arena, ar Purpurėnų kultūros namai. Visada jaudinuosi, bijau žmonių pirmas 30 sekundžių, nes nežinau, ko tikėtis, ir tas mane labai kausto pradžioje. Bet tai trunka pusę dainos, kol perprantu, kokia publika susirinkusi, ir įsitikinu, kad viskas bus gerai.
- Tuomet esi geras aktorius net ir tas 30 sekundžių, nes, mano akimis, tu jau išeini į sceną kaip nugalėtojas. Specifinis žvilgsnis, šypsena...
- Akys turbūt labiau iš baimės būna iššokusios. (Juokiasi.) Ne, neinu kaip nugalėtojas. Kita vertus, kildamas į sceną niekada negali abejoti savimi. Reikia eiti iki galo.
- Neseniai su Martynu Tyla žiūrėjome senus „Queen“ įrašus. Stebėdami po sceną lakstantį Freddie Mercury vienbalsiai šūktelėjome: „Mantas!“ Po sėkmingo „Tabami goes Queen“ projekto, kuriame tu įkūnijai Freddie, galima teigti, kad ne tik pats galėtum būti jo dubleriu, bet ir jis - tavuoju. Ar pats įžvelgi turįs su juo panašumų?
- Vizualiai aš tikrai nesijaučiu panašus nei į Robbie Williamsą, nei juo labiau į Freddie. Nebent rūbais, kuriuos man specialiai pasiuvo tiems projektams. Bet manau, kad kiekvieną žmogų, asmenybę, aktorių ar dainininką galima nukopijuoti. Tą sėkmingai padarė Justas Jankevičius, per televiziją parodijuojantis Roką Žilinską. Super, visiems juokinga. Man irgi sekasi kopijuoti. Peržiūrėjau visus Robbie Williamso, taip pat Freddie Mercury koncertus, DVD, vaizdo klipus ir susidėliojau, kas kaip. Na, prieš veidrodį nesimaiviau, judesių nedariau, bet mintyse stengiausi užfiksuoti pagrindinius dalykus.
- Su Robbie judu seniai gretina. O jis yra gana depresyvi asmenybė, sunkus žmogus. Šiuo požiūriu judu visiškai priešingos asmenybės, ar tau irgi būdingas polinkis į depresiją?
- Aš tau negaliu pasakyti, kaip jis jaučiasi turėdamas tiek pinigų, tiek moterų... Robbie turi viską, ko reikia, ir aš suprantu, dėl ko jis gali „sudepresuoti“. Aš turiu 800 tūkstančių kartų mažiau nei jis. Bet retsykiais irgi sergu tokia savotiška depresija. Gal net nevadinčiau to depresija, o dalykais, kurie mane kartais pradeda nervinti. Aš nemoku to priimti. Niekada nesusigyvensiu su tuo, kad esu „superstaras“, nes gatvėje tikrai taip nesijaučiu. Gatvėmis vaikštau paprastai, lankausi tose pačiose parduotuvėse kaip visi ir maistą perku turguje...
- Nes ten jis - ekologiškas, ar taip tiesiog pigiau?
- Taip jau turbūt išplautos mano smegenys: ten ir ekologiškas maistas, ir pigiau. Aš esu žemiškų dalykų šalininkas, man nereikia jokios prabangos. Moku gyventi paprastai.
- O jei užsimanai pasimaivyti - tam turi sceną?
- Scenoje galiu būti bet koks. Tai tas pats teatras, aš toks pat aktorius, kuris perteikia kokią nors informaciją žmonėms. Ten reikia stengtis. Negali tiesiog ateiti ir pasakyti: ai, šiandien bloga nuotaika, todėl dabar truputį blogiau padainuosiu, vos vos, nepersistengdamas, nes rytoj turiu didesnį koncertą. (Juokiasi.)
- O tas tavyje tūnantis aktorius norėtų būti kokio nors filmo superherojus?
- Apie tai niekada negalvojau. Aišku, man viskas įdomu, viską iš gyvenimo imu. Bet aš net nesu profesionalus dainininkas. Kai kuriems žmonėms aš - tik šokėjas, kitiems - tik Kvazimodas iš „Paryžiaus katedros“, tretiems iki šiol esu Robbie Williamsas, jeigu jie matė mano vienintelį koncertą „Tabami goes Robbie Williams“. Tad iš principo, jeigu tu klausi - kas aš esu, aš nežinau, kas aš esu. Aš „performeris“.
- Tai yra artistas.
- Artiiistas. (Vypteli.) Kaip viename „multike“ sako...
- Kodėl gi taip be meilės? Net ir šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis save vadindavo artistu. Sakydavo: „Aš ne aktorius, aš artistas.“
- Kernagis buvo visapusiška asmenybė. Nuo dainų, muzikos - iki televizijos laidų vedimo ir poezijos.
- O tu galėtum skaityti poeziją nuščiuvusioje salėje? Turi tam duomenų?
- Nemėgstu girtis, bet... (Juokiasi.) Bet mokykloje kitados net esu laimėjęs skaitovų konkursą. Mano mama labai talentinga toje srityje. Ji labai mėgsta poeziją, prozą. Ir aš faktiškai užaugau su tuo: mama, kol užmigdavau, man deklamuodavo eilėraščius.
- Vietoj pasakų?
- Ir pasakas sekdavo, ir dainas dainuodavo, ir eilėraščius deklamuodavo. Todėl 10-11 klasėje man nebereikėdavo eilėraščių mokytis atmintinai - aš juos jau beveik mokėjau nuo vaikystės.
- O jei paprašyčiau dabar pat sukurti trieilį - haiku?
- Čia reikėtų reperiu būti. (Juokiasi.) Aš negalėčiau tokia forma staigiai pasakyti, ką matau aplink save.
- Grįžtant prie kino: jeigu būtų ne „Oskarų“ apdovanojimai, o Mantų - kam teiktum statulėlę už geriausią 2008 metų filmą?
- Turbūt tai būtų vienas iš tų dviejų nerealių filmų, kuriuos pastaruoju metu mačiau: „Lūšnynų milijonierius“ ir „Keista Bendžamino Batono istorija“. Nepaprastas filmas.
- Prie tavo vardo paprastai rašoma „charizmatiškasis Mantas Jankavičius“. Kas yra charizma pagal paties žodynėlį?
- Jei ne apie mane, o apie kitus - tai charizmatiškas žmogus yra tas, į kurį žiūrint negali atitraukti akių. Aš šiuo metu nesu charizmatiškas, esu pavargęs.
- Nejau charizmą galima... dozuoti? Vieną dieną naudoti, kitą - ne?
- Scenoje gali būti vienaip, gyvenime - kitaip. Bet jei žmogus tave patraukė ir išlaikė visą pusantros valandos programą, nenuėjai parūkyti, net nespėjai pakalbėti su draugu, nes norėjai matyti kiekvieną jo judesį, gestą - tai ir buvo charizma.
- O kas yra sėkmė?
- Sėkmė - nevaldomas dalykas, kuris žmoguje yra užkoduotas, belieka pridėti šiek tiek darbo. Aš manau, kad kiekvienas turi šiek tiek skirtos sėkmės, tik vieni tai išnaudoja, kiti - ne. Jeigu kalbame apie mane, aš iš tikrųjų esu sėkmės kūdikis. Man viskas gyvenime sekasi. O galbūt tiesiog nepastebiu nesėkmių, dėl to man taip atrodo? Tai, kas vyksta mano karjeroje ir šeimoje - viskas atėjo savo laiku. Jeigu tai būtų atsitikę anksčiau, gal dabar būčiau mažiau laimingas, nei esu.
- O ką tu pasakytum vaikinui, kuris stovi ant tilto ir išprotėjusiom akim žiūri į upę, galvodamas šokti ten ir taip pabaigti savo istoriją?
- Jeigu jis rimtai apsisprendęs, aš jam pasiūlyčiau ant to paties tilto ateiti rytoj. Nes nėra skirtumo - viena diena anksčiau ar vėliau, tai nieko nekeičia. Jeigu jis kitą dieną tą pačią valandą vėl atsistos ant tilto - ką darysi. Bet jei persigalvotų, būčiau laimingas.
- Esi sakęs, kad nedarytum didelės tragedijos, jei vieną dieną atsitiktų taip, kad prarastum galimybę dainuoti. Sakei, tokiu atveju galėtum dirbti nors ir vaikų darželio auklėtoju. Tikrai pajėgtum?
- Sunku pasakyti. Aš dabar neįsivaizduoju tokios situacijos. Nežinau, ką daryčiau, jei negalėčiau dainuoti. Galbūt per daug tikiu ta sėkme. Bet manau, jei man pasisekė šioje srityje, tai ir kitur gali pasisekti.
- Ir visgi jei tektų dirbti darželyje: nutuoki, kaip suvaldyti 20 įsisiautėjusių vaikų? Ką su jais daryti?
- (Juokiasi.) Žinok, esu labai kantrus ir užsispyręs. Paprasčiausiai nusiteikčiau. Juk viskas yra čia (rodo į galvą - aut. past.). Stengčiausi susidėlioti emocijas, kad ant tų vaikų nerėkčiau ir nenorėčiau jų patiesti vietoje. Stengčiausi mąstyti apie tai, kad jie ką nors ir patys galėtų man duoti, gal susidraugautume gražiai.
- Dainuotumėte dainas, kartu eitumėte kūliais?
- Galbūt. Reikia prisitaikyti. Persilaužti. Tai yra labai svarbu gyvenime. Maniškiame yra buvęs toks įvykis. Grojau su mokyklos pogrindine grupe. Labai gerai prisimenu, kad net negalėjau išeiti į sceną, - per visą koncertą grojau už užuolaidų, nes, neduok Dieve, mane kas nors pamatys - buvau susigūžęs ir visa kita. Tai, įsivaizduok, kiek man reikėjo valios persilaužti, kad dabar galėčiau išeiti kaip Robbie Williamsas.
- O kada įvyko šitas lūžis? „Fizz superstar“ konkursas tau leido išsirauti iš tų šarvų?
- Na, prieš tai buvo ir grupė „La Vita“, tik ten tebuvau pritariamasis vokalas - nei lyderis, nei kas. Manyčiau, kad teisinga skaičiuoti nuo „Fizz superstar“ laikų, nes ten nebebuvo kur trauktis. Kai išeini į sceną trise, tai vis tiek esi saugus: ir vienas padeda, ir kitas, vis truputį drąsiau. O kai išeini vienas - viskas keičiasi, nebeturi kur trauktis, privalai ką nors daryti.
- Dabar scenoje tu esi laimingas. Kur dar patiri laimę?
- Matai, kaip yra: aš gavau gyvenime atsvarą - šeimą. Tai yra nuostabu. Mano darbe labai daug „belekokio“ gyvenimo - koncertų, nemiegojimo po kelias paras, linksmybių, tad jei aš būčiau vienas, nežinočiau, kuo visa tai atsverti. Galbūt prasigerčiau, įnikčiau į narkotikus. Bet dabar turiu atsvarą. Žinau, kad po sunkaus projekto, kuriam rengiausi 2 mėnesius po 12 valandų per parą, būnu išsitaškęs. Tada grįžtu į šeimą ir susirenku save. Dėl to man nereikia jokių psichologinių pagalbų, man nereikia susidėlioti minčių nenatūralioje aplinkoje. Aš atradęs savo gyvenimo sistemą. Tai yra darbas ir po atskiro brūkšnelio - šeima. Ten aš būnu vienoks, o scenoje gyvenu kitą gyvenimą.
