Gimę su marškinėliais, likimo išrinktieji, Dievo numylėtiniai – be jokio patoso prisipažįsta atsidūrusieji ties gyvenimo ir mirties riba. Jie patyrė, kas yra tikroji nelaimė, bet geriau nei išlošusieji milijoną žino, kas yra tikroji sėkmė.
Pabuvę ties riba
„Dievui tikriausiai ten dar nesu reikalinga“, – tarsi susitarusios tą patį kalba po akistatos su mirtimi per stebuklą gyvos likusios Panevėžio rajono greitosios medicinos pagalbos felčerė Rasa Ragažinskienė ir jos kolegė slaugytojos padėjėja Regina Šaduikienė. Prieš penketą metų medikės matė pragarą žemėje, kai siaučiant pūgai Panevėžio aplinkkelyje gaisrinės automobilis rėžėsi į eismo įvykyje sužeistuosius gelbėjusius greitosios medikus.
Iš pragaro jaučiasi ištrūkęs ir panevėžietis Laimonas Breivė. Prieš ketverius metus jis ištrūko iš užsiliepsnojusio „Lisco Gloria“ kelto, plukdžiusio keleivius iš Kylio į Klaipėdą.
„Titanikas“ – išplėstas filmas. Mes išgyvenome tą patį, tik viskas vyko beprotiškai greitai“, – apie laimingai pasibaigusią tragediją kalba L. Breivė.
Panevėžio regiono plėtros tarybos specialistas Jonas Streikus niekada nepamirš skrydžio į Niujorką, kai per vieną naktį galvoje atsirado ne vienas žilas plaukas. Per penkias valandas virš Atlanto vandenyno kritiškai mažame aukštyje lėktuve su užsiliepsnojusiu vienu varikliu J. Streikui prieš akis pralėkė visas gyvenimas ir dar niekada vyriškis taip nesidžiaugė po kojomis pajutęs žemę, kaip tąkart sėkmingai nusileidus.
Sėkmės kūdikiai, likimo išrinktieji, Dievo numylėtiniai – be jokio patoso prisipažįsta atsidūrusieji ties gyvenimo ir mirties riba. Jie patyrė, kas yra tikroji nelaimė, bet geriau nei išlošusieji milijoną žino, kas yra tikroji sėkmė.
Ištrūkusi iš pragaro
Apie net visko mačiusius pareigūnus pašiurpinusią 2009-ųjų sausio 7-osios tragediją Panevėžį juosiančiame aplinkkelyje ties posūkiu į Upytę pačiame įvykių centre buvusi R. Šaduikienė žino iš kitų pasakojimų. Moteris visiškai nepamena, kas tąkart jai atsitiko.
„Būtų buvusi labai lengva mirtis. Net nebūčiau spėjusi suvokti, kas vyksta“, – sako R. Šaduikienė.
Dievo apsaugotoji. Taip galima pasakyti apie į kruviną mėsmalę kelyje patekusią R. Šaduikienę. Per stebuklą ji su kolege liko gyvos, o jas gelbėti avarijoje sužeistųjų atvežusius greitosios vairuotojus bendradarbiai palydėjo amžino poilsio.
Tądien policijos pareigūnai dar gerokai iki vidurdienio sulaukė anoniminio pranešimo apie eismo įvykį Panevėžio aplinkkelyje.
Kraupaus įvykio liudininkas panevėžietis Darius Lapinskas vėliau papasakos iškvietęs medikus, kai važiuodamas aplinkkeliu išvydo kelyje susidūrusius du lengvuosius automobilius. Atskubėjus dviem greitosioms kartu su jų vairuotojais ir dviem medikėmis vaikinas puolė gelbėti sumaitotuose automobiliuose įkalintus nukentėjusiuosius.
Penki besidarbuojantys gelbėtojai nespėjo pamatyti į juos lekiančio ugniagesių sunkvežimio. Į gelbėtojų būrį įsirėžusi galinga mašina D. Lapinską nubloškė į pusnį, į šoną liko nutrenkta ir felčerė R. Ragažinskienė. Pašokęs vaikinas dar spėjo nuo kelio nutraukti ugniagesių automobilio parblokštą slaugytojos padėjėją R. Šaduikienę. Padėti greitosios vairuotojams vaikinas nebesuspėjo. Į kruvinu pragaru virtusį aplinkkelį atlėkusios kitos medikų brigados konstatavo abiejų vairuotojų mirtį. Ji neaplenkė ir vieno iš lengvųjų automobilių ekipažo: keleivis žuvo vietoje, vairuotojas nuvežtas į Panevėžio ligoninės reanimaciją išgyveno vos keletą valandų.
„Turbūt esu laimės kūdikis. Man dar nebuvo skirta ten iškeliauti. Likti su šeima, matyti ją yra didžiausia gyvenimo dovana. Prieš ją materialiniai dalykai visiškai bereikšmiai“, – įvertino R. Šaduikienė.
Operacijos sekė viena po kitos
Daug kartų po tragedijos R. Šaduikienė yra pagalvojusi, koks tas gyvenimas trapus, o žmogus – bejėgis.
„Išėjai ir gali nebegrįžti“, – likimo nebebando įspėti per plauką gyva likusi medikė.
R. Šaduikienei buvo sužalotas dešinės rankos žastas. Pragulėjusi ligoninėje 23 dienas moteris gydėsi daugiau nei trejetą metų. Jai teko ištverti net keturias sudėtingas, po šešias valandas trukusias operacijas – dvi Panevėžyje ir dvi Vilniuje.
Medikai maža teikė vilčių, kad kaulas suaugs, netgi svarstyta dėti dirbtinį kaulą. Stebuklas, kad ranka sugijo. Tiesa, sužalojimo pasekmes R. Šaduikienė jaučia iki šiol. Ranka greitai pavargsta, kibirą galinti panešti vos keletą sekundžių, netgi langą valyti sudėtinga.
„Bet Dievas man antrą kartą davė gyvenimą“, – sako daug iškentėjusi moteris.
Smūgį pajuto greitojoje
Kai galinga gaisrinės cisterna rėžėsi į dirbančius medikus, R. Ragažinskienė greitosios automobilyje ruošė lašinę nukentėjusiam lengvojo automobilio vairuotojui.
„Staiga – trenksmas ir greitoji pajudėjo iš vietos. Kritau. O paskui – mirtina tyla“, – tragedija į atmintį įsirėžė R. Ragažinskienei.
Išlipusi lauk felčerė išvydo vieną greitosios vairuotoją gulintį ant kelio, kitą smūgio iš lauko įsviestą į greitosios mašiną. Kelkraštyje ant šono gulėjo gaisrinės cisterna, iš jos vienas po kito lipo ir lipo juodais drabužiais vilkintys gaisrininkai.
„Žiūrėjau į tuos lipančius gelbėtojus ir galvojau, o ką reikės daryti, juk tiek sužeistųjų“, – „Sekundei“ pasakojo felčerė.
Nuo gaisrinės smūgio į greitąją felčerei pasislinko porą kaklo slankstelių. R. Ragažinskienė ketvertą mėnesių gydėsi. Po tokio sukrėtimo felčerei prireikė ir psichiatrų pagalbos.
„Su vaistų ir artimųjų pagalba iš tos baisios būsenos išėjau. Mintys, kodėl kolegos vairuotojai žuvo, o mes likome gyvos, žinoma, aplanko lig šiol. Tikriausiai ten Dievui dar nebuvome reikalingos“, – pripažįsta R. Ragažinskienė.
Per stebuklą likusi gyva medikė teisme atsisakė moralinės žalos atlyginimo. Ji sako jau gavusi iš likimo didžiausią dovaną, neįvertinamą jokiais pasaulio turtais – gyvenimą. Ir nors dėl patirtos kaklo traumos tebetirpsta dešinė ranka, R. Ragažinskienei, žemėje pamačiusiai pragarą, tai tėra smulkmena.
Keltą sudrebino sprogimas
Panevėžio automobilių turgaus prekiautojo Laimono Breivės kelionė keltu į Vokietiją 2010-ųjų spalį turėjo būti kitokia tik todėl, kad pirmą kartą į ją leidosi vienas. Iki tol visada vykdavo ir jo gyvenimo draugė Diana. Jaunuoliai kartu verčiasi prekyba naudotais daiktais. Laimonas Breivė.
Likimo pokštas, kad užsiliepsnojusiu „Lisco Gloria“ keltu L. Breivė plaukė be savo antrosios pusės. Automobilių turguje prekiaujanti pora į Vokietiją visada plaukdavo kartu, išskyrus tą lemtingąjį kartą, kai Dianai kelionės teko atsisakyti dėl egzaminų sesijos.
Likimo ironija, kad tą kartą vaikinas išvyko vienas – kelionė sutapo su vadybą Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute studijavusios Dianos egzaminais. Dabar pora jau augina dvi atžalas. Kai sūnus ir dukra paaugs, Laimonas būtinai jiems papasakos, koks nenuspėjamas žmogaus likimas.
Kelto „Lisco Gloria“ kelionė iš Kylio iki Klaipėdos turėjo trukti parą. Panevėžietis kajutėje apsistojo su kitu automobilių turgaus prekiautoju, prie jų prisijungė dar keli tolimųjų reisų vairuotojai.
Jau po vidurnakčio vyrai išėjo į denį parūkyti. Jokių nelaimės ženklų nesimatė. Bet vos po 15 min. Laimonui pravėrus duris į denį tvokstelėjo dūmų kamuoliai. Panevėžietis raminosi, jog nuo numestos nuorūkos užsiliepsnojo šiukšlinė. Juolab kad pro šalį prabėgęs kelto apsaugos darbuotojas nuramino: viskas gerai!
O po kelių minučių prasidėjo košmaras, kokį su godžiu smalsumu stebi veiksmo filmų mėgėjai. Kajutėje užgeso elektra, tuo pat metu vyrai išgirdo po savo kojomis duslų sprogimą, sudrebinusį kajutę, praskleidę užuolaidą kitoje lango pusėje išvydo ugnies sieną.
Koridoriuje nuo dūmų jau darėsi nebeįmanoma kvėpuoti. Laimonas su bendrakeleiviais pasileido tekini į barą. Žmonės į barą subėgo kaip stovi – vieni pašokę iš lovų, kiti tiesiai iš dušų apsivynioję juosmenį rankšluosčiais.
Keltas skendėjo tamsoje, tik nuo ugnies atšvaitų pro langus į barą krito šviesa. Netrukus dūmai ėmė veržtis ir čia, bet baisiausia, kad įgula sausakimšą barą užrakino.
Nuo mirties pabėgo dukart
Pasijutę spąstuose keleiviai ėmė panikuoti, atsirado net pasirengusiųjų išdaužti baro langus ir šokti į jūrą. Kai žmonės iš tiesų pradėjo daužyti langus ir situacija tapo nebekontroliuojama, baro durys buvo atrakintos, o į minią pradėta mėtyti gelbėjimosi liemenes.
Per sumaištį ne visi spėjo jas nusičiupti. Be liemenės liko ir L. Breivė. Pirmiausia į valtis buvo sodinami vaikai ir moterys, tik po jų vyrai.
Kaip ir dera, keltą paskutinis paliko kapitonas. Du mašinų skyriuje dirbę įgulos nariai išsigelbėjo šokę per bortą – ugnis juos jau buvo atkirtusi nuo nusileidimo iš kelto vietos.
Net ir įšokęs į kapsulinę gelbėjimosi valtį L. Breivė dar nebuvo tikras, kad pasieks krantą. Panevėžietis tik per plauką liko gyvas, kai jau sėdint valtyje vos per kelis milimetrus nuo jo galvos per liuką krito masyvi geležinė grandinė.
„Būtų pataikiusi į galvą, būtų vietoje ištaškiusi“, – nuo ironiškų likimo pokštų kraupsta Laimonas.
Saugūs žmonės pasijuto tik pasiekę už kelių šimtų metrų jiems į pagalbą atsiųstą vokiečių karinį laivą. Vieni, išlipę į denį, verkė, kiti, apimti šoko, vėmė.
Žmonės iš tolo su siaubu žvelgė į ugnies apimtą keltą, kuriame dar prieš kelias akimirkas buvo ir patys. Laimonas nepamirš lipant iš laivo policijos pareigūno jam ant rankos išraityto kodo 2/53. Kaip ir savo 776-osios kajutės.
Nuo šios tragedijos praėjo beveik ketveri metai. Per tą laiką L. Breivei daug kartų teko lipti į keltą, plukdantį į Vokietiją. Baimės jis sako niekada nejaučiantis. Žino, kad nuo likimo nepabėgs – vis tiek įvyks taip, kaip įrašyta jo gyvenimo knygoje.
Nežinomybė virš vandenyno
Panevėžio regiono plėtros tarybos specialistui Jonui Streikui prieš maždaug 18-iolika metų buvusi stažuotė Niujorke įsiminė ne tik dėl įspūdžių svajonių šalimi laikomoje JAV. Po šios kelionės vyro galvoje atsirado ne vienas žilas plaukas.
Kelionė žadėjo būti smagi – nepriklausomybės pradžioje mėnesio stažuotė JAV turėjo atrodyti įspūdingai. Tačiau skrendant virš Atlanto , J.Streikui ramiai besišnekučiuojant su bendrakeleive, salone staiga pasigirdo sprogimas ir lėktuvas nėrė žemyn. J. Streikui prieš maždaug 18-iolika metų buvusi stažuotė Niujorke įsiminė ne tik dėl įspūdžių svajonių šalimi laikomoje JAV. Po ekstremalaus skrydžio virš vandenyno variklio gedimą patyrusiu lėktuvu vyro galvoje atsirado ne vienas žilas plaukas. U.Mikaliūno nuotr.
J. Streikui prieš maždaug 18-iolika metų buvusi stažuotė Niujorke įsiminė ne tik dėl įspūdžių svajonių šalimi laikomoje JAV. Po ekstremalaus skrydžio virš vandenyno variklio gedimą patyrusiu lėktuvu vyro galvoje atsirado ne vienas žilas plaukas. U.Mikaliūno nuotr.
Labiausiai išsigando stiuardesės. Merginos kone paklaikusiomis akimis pradėjo lakstyti iš vieno lėktuvo galo į kitą keleivius užkrėsdamos nerimu. Kai be užuolankų buvo paskelbta, kad užsiliepsnojus vienam iš dviejų lėktuvo variklių iš 11 tūkst. metrų aukščio bus leidžiamasi perpus žemiau ir bandoma pasiekti Kanadą, lėktuve stojo mirtina tyla.
„Lig tol žmonės šnekučiavosi, šurmuliavo ir staiga – visiška tyla. Mačiau, kaip vienas keleivis kompiuteryje kažką labai skubėdamas rašė. Gal testamentą?“ – pamena J. Streikus.
Keista, kad iš maždaug 350 keleivių nė vienas nepuolė į paniką – nesigirdėjo salone raudų, nebuvo matyti ir ašarų. Maždaug penkias valandas visi susikaupę monitoriuje akimis sekė lėktuvo maršrutą. Ir mintyse meldė Dievą greičiau pasiekti žemę.
Dar nė karto J. Streikus jos taip nesiilgėjo, kaip tąkart. Po kojomis – Atlanto vandenynas, Kanada už tūkstančių kilometrų, o veikia tik vienas lėktuvo variklis. Ne tik išsigandusios stiuardesės, bet ir keleiviai puikiai suvokė, kad dabar jie tik likimo valioje.
Lėktuvas nusileido karinėje bazėje. Anot J. Streikaus, kaip veiksmo filme jų jau laukė abipus nusileidimo tako išsirikiavę specialiųjų tarnybų ekipažai.
„Keleiviams buvo pasiūlyta avialinijų sąskaita kiek norime vaišintis karinės bazės restorane. Tą mes ir darėme, kol atsiuntė kitą lėktuvą“, – pamena J. Streikus.
Į stažuotę panevėžietis pavėlavo parą.
Paklaustas, ar po tokios ekstremalios kelionės kažkas pasikeitė, J. Streikus tik vyriškai santūriai gūžteli: lyg ir nieko. Dar daugybę kartų po to jam teko skristi ir į lėktuvą lipa be baimės.
„Jei reikia, tai reikia, o kaip turės būti, taip ir bus“, – ramiai nusiteikęs panevėžietis.
