Mozė – biblinis personažas, didysis izraelitų vadas. Jis vadinamoje Penkiaknygėje minimas kaip pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos.
Istoriniuose šaltiniuose Mozė nėra žinomas. Jeigu tai buvo istorinė asmenybė, jis galėjo gyventi apie XIII a. pr. m. e.–XII a. pr. m. e. pradžioje. Manoma, kad jis bus parašęs pirmąsias 5 Biblijos knygas (Penkiaknygę). Kaip pranašą jį pripažįsta krikščionybė, judaizmas ir islamas.
Mozė paskelbė Dievo įsakymus naujai kartai ir perdavė vadovavimą Jozuei. Jozuė ir įvedė Izraelį į Kanaano žemę (1230-1220 m. pr. m. e.). Palaiminęs tautą, Mozė užkopė į Nebo kalną, kad nuo jo galėtų pamatyti Kanaaną – žemę, į kurią jam nebuvo leista įžengti už seniau padarytas nuodėmes. Sulaukęs 120 metų, Mozė mirė Moabo krašte.
Garsus austrų psichoanalitikas Zig mundas Froidas rašė, kad Mozė galėjo būti Egipto didikas, Echnatono monoteistinės reformos pasekėjas. Paslaptingą Mozės mirtį Z.Froidas aiškino taip: būsimieji izraelitai dykumoje jį nužudę. Šis įvykis užtraukęs kolektyvinį kaltės dėl tėvažudystės jausmą, kuris iki mūsų dienų glūdi pačioje judaizmo širdyje. „Judaizmas, – rašo Z.Froidas, – buvo tėvo religija. Krikščionybė atsirado kaip sūnaus religija“.
Naujajame Testamente rašoma, kad apaštalai, Jėzaus Atsimainymo įvykio metu matė šalia jo Mozę ir Eliją – du labiausiai gerbiamus Senojo Testamento pranašus. Jie kalbėjosi su Jėzumi apie artėjančią pastarojo mirtį.
Kaip ir kitos Biblijos istorijos bei veikėjai, Mozės asmenybė įkvėpė ne vieną garsų menininką. Bene žymiausia yra Mikelandželo skulptūra Mozė. Čia jis vaizduojamas kaip tikras herojus: tvirtas, stiprus, užsigrūdinęs, rūstus. Mikelandželo Mozė ryškiai išsiskyrė iš kitų tuometinių sušventintų, sudvasintų šio herojaus atvaizdavimų būtent realistiškumu.
Kodėl garsiajam pranašui prilipdyti ragai?
Mozei ragus prilipdė šventasis Jeronimas (vertėjų globėjas), iš hebrajų kalbos išvertęs Senąjį Testamentą į lotynų kalbą. Esą šnektelėjęs su Viešpačiu ant Sinajaus kalno, Mozė nusileido raguotas. Iš tiesų turėjo būti spindintis. Vertėjas supainiojo hebrajiškame originale panaudotą žodį karan (spindintis) su keren (raguotas). Taip vertėjo klaida buvo paversta meno šedevru. Po šv. Jeronimo Mozei ragus lipdė visi, kas netingėjo, vaizdavo jį piktą ir rūstų.
Šventojo Jeronimo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas.
Lilija VALATKIENĖ
