Visgi, anot kunigo, tikrą stiprybę įgauname išlaikydami nuolankumą tiesai ir atsakydami į kritiką atleidimu. Pokalbyje Doveikos įžvalgos suteikė gilų supratimą apie tai, kaip savęs mylėjimas, nuolankumas ir tikėjimas gali tapti patikimu pamatu įveikti negatyvumą ir išlaikyti vidinę stiprybę.
Apkalbos kaip vidinės vergystės forma
Kunigas Doveika, kalbėdamas apie tai, kodėl žmonės linkę apkalbėti ar kritikuoti be rimtos priežasties, pabrėžė, kad tokie žmonės dažnai slepia savo vidines žaizdas ir vidinį nesaugumą.
„Jeigu aš kažką apkalbu, intriguoju, vadovaujuosi pletkais – aš esu vergas,“ – aiškino Doveika, pridurdamas, kad noras valdyti, dominuoti ar būti pastebėtam yra savotiškas žmogaus vergovės ženklas.
Kunigas taip pat pabrėžė, kad negatyvi kritika kyla iš žmogaus, kuris nemyli savęs.
„Tas, kas apkalba kitą – nemyli savęs, tas, kas rezga intrigas – nemyli savęs, tas, kas pastumia kitą – labai nemyli savęs, tas, kas kitą ignoruoja – nekenčia savęs, – atviravo R. Doveika. – Jie, atrodo, yra išsilavinę, jie skraido, kartais būna net viršelių pirmuosiuose puslapiuose, jie formuoja net kitiems nuomones, jie sėkmingai sukuria savo karjeras, bet viduje yra vergai, vergai, vergai – nemeilės sau vergai. Man tų žmonių yra labai gaila“.
Pasak jo, toks elgesys atskleidžia gilesnes asmens problemas, ir dažnai tokių žmonių sėkmė visuomenėje slepia jų vidines kovas.
Šiuo požiūriu, kunigas priminė savo misiją: „Mano, kaip kunigo, pareiga yra žmogų sugrąžinti atgal į save, reikia žmogaus paprašyti, kad jis pradėtų save mylėti“.
Nuolankumas tiesai kaip stiprybė prieš kritiką
Doveika kalbėjo ir apie tai, kaip turėtų elgtis žmogus, nukentėjęs nuo neigiamos kritikos ar net viešo pasmerkimo. Jis pasiūlė, kad svarbiausias yra nuolankumas tiesai, nes būtent ši vidinė ramybė suteikia stiprybės išbūti ir nesileisti į konfliktą.
„Tas, kas turi nuolankumą tiesai, jis tiesiog atsiprašo, kad yra ir toliau egzistuoja, kuria savo ateitį, yra patikimas, atsakingas, ties savo kojų pėdomis nutraukia šmeižtus, apkalbas, intrigas“, – kalbėjo kunigas, primindamas, kad toks žmogus nesiekia grąžinti negatyvumo, o pasirenkant atleidimo kelią išlieka stiprus.
Kunigas taip pat pabrėžė, kad žmonės, kurie neturi priešų, tačiau yra kritikuojami be priežasties, privalo saugoti savo vidinę ramybę ir neatsakyti į kritiką tuo pačiu.
Pasak Doveikos, „žmogus, kuris turi gyvą vidų, kuris yra puolamas, užguitas, cancel‘inamas... jam tampa didžia užduotimi niekada tuo pačiu neatsakyti tiems žmonėms, visa tai permąstyti savyje, išlaikant egzistencinį santykį su Dievu“.
Kritika kaip kelias į asmenybės stiprėjimą
Kunigas Doveika užbaigė savo mintis apie kritikavimą kviesdamas žmones mąstyti apie tai, kaip skausmas ir kritika gali tapti kelrodžiais į asmenybės stiprėjimą. Anot jo, tik perėję sudėtingus gyvenimo etapus žmonės gali tapti stipresnėmis asmenybėmis.
„Visą laiką yra išeitis. Ir tie, kas praeina per štai šitą etapą – pasaulis juos pavadina asmenybėmis“, – sako jis.
R. Doveikos žodžiai palietė gilias sielos gelmes, primindami, kad tikra stiprybė glūdi žmogaus gebėjime išlikti nuolankiu ir atleidžiančiu net sunkių iššūkių akivaizdoje. Tai tarsi kvietimas į gilesnį dialogą apie tai, ką reiškia tapti geresniu ir stipresniu, nepriklausomai nuo aplinkinių vertinimo.
