Siūlome išgirsti pamokslą apie tai, kaip stiklinė pieno, gerumas, gali išgelbėti net gyvybę, rašo AlytusPlius.lt.
Pamokslas sugraudino ne vieną
Prelatas pamoksle papasakojo istoriją apie vieną paprastą veiksmą, jauno žmogaus viduje pasėjusį tikėjimo ir gerumo sėklą:
„Studentas, studijuojantis mediciną, neturėdamas pakankamai lėšų pragyvenimui, tėvai dar šiaip taip suduria galą su galu, kad sumokėtų už mokslą, kad turėtų, ką pavalgyti, pardavinėja menkaverčius daiktus: pieštukus, trintukus, servetėles, įvairią smulkmę. Bet jis tik mato, kad pragyventi be galo sunku, jis viskuo nusivylė. Jis net ir Dievu nusivylė, jis krikščionimis nusivylė.
Galų gale, pasiryžęs trenkti studijas ir grįžti į savo namus ir, kaip sakoma liaudiškai, kopti tą patį mėšlą, ką darė jo tėvai, paskutinį kartą jis pagalvojo, kad labai noriu valgyti, užeisiu pas kaimynus ir paprašysiu valgyti. Jis paskambino į duris, duris atidaro jauna mergina ir drąsa prapuolė.
Jis vietoj to, kad paprašytų valgyti, sako, gal galite duoti stiklinę vandens. Mergina nueina nuo durų ir atneša siklą pieno. Be abejo, alkanas jaunuolis godžiai išgeria tą stiklinę pieno, dar turėdamas kelis variokus savo kišenėje klausia, kiek aš skolingas už tą jūsų didelę dovaną man, už tą stiklinę pieno? O mergaitė atsako: „Mama sakė, kad už gerumą mokėti nereikia.“
Bėga gyvenimas, gyvenimas gi nestovi vietoje, kiekviena diena jau istorija, jau amžinybė, tik įrašyta amžinybė. Praeina keliolika, o galbūt net ir keliasdešimt metų, ta stiklinė pieno leido jam, atgijo jame tikėjimo dovana ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir pasitikėjimo kitais žmonėmis.
Jis per tą laiką baigia universitetą, tampa garsiu profesoriumi, dirbančiu Vašingtone, ir tebedirbant jam Vašingtone tuo metu suserga moteris ir provincijoje gyvendama iš gydytojų išgirsta baisią savo diagnozę ir išgirsta: „Mes tamstos pagydyti negalime, nebent universitetinėje ligoninėje jums galėtų suteikti šansą gyventi“.
Kaip jau minėjau, kas yra brangiausia? Gyvybė. Tai kas gi jos nenorėtų, kas gi nenorėtų gyventi? Moteris nugabenama į Vašingtoną, į klinikas, kviečiamas gydytojų konsiliumas, nes padėtis labai rimta, į tą konsiliumą pakviečiamas ir profesorius Hovardas Kelis. Kada pasakė, iš kokios vietovės atvykusi ta moteris, jis nueina į palatą ir slapčiomis pasižiūri ir jis iš tų žalių akių atpažįsta tą moterį. Jis pasiryžta: darysiu viską, kad išgelbėčiau jai gyvybę.
Po kurio laiko moteris pradeda taisytis ir galų gale pasveiksta. Bet kita baimė, kad už sąskaitą, kurioje bus daug skaičių, ji puikiai supranta, kad visą gyvenimą, likusią gyvenimjo dalį dirbdama ji sunkiai sugrąžins skolą klinikoms. O profesorius administratoriui pasakė, kad prieš nešdamas sąskaitą ligonei, atnešk sąskaitą man. Pervertė sąskaitą, kažką apačioje parašė ir grąžino administratoriui.
Administratorius nuneša ligonei, ligonė nedrįsta net atidaryti, ji visa dreba, bet kur dėsiesi? Reikia tavo parašo, kad tu sutinki sumokėti. Atidaro sąskaitą, išsigąsta pamačiusi skaičius, bet paskui, pastebėjusi, kad ten kažkas parašyta, dedasi akinius ant nosies ir perskaito: „Už gydymą sumokėta stikline pieno“.
Pamokslo pabaigoje kunigas kreipėsi į susirinkusius tikinčiuosius primindamas, kad gerumą ir tikėjimą turi skleisti kiekvienas.
Visą pamokslą galite pamatyti žemiau esančiame vaizdo įraše:
