Vilniaus arkivyskupijos kunigas Ričardas Doveika sako, kad kapų dengimas akmens plokštėmis – nėra žmogaus atskyrimas nuo gamtos.
Krikščioniško kapo sutvarkymas – tikėjimo išraiška
Krikščioniškoje kultūroje kapų sutvarkymas susijęs su tuo, kad pirmuosius krikščionybės amžius krikščionys susigrąžino savo kankinius bei mirusiuosius iš užmiesčių, kur juos laidodavo pagal pagonišką tradiciją.
Pagoniškoje kultūroje buvo nekropoliai – senovės laidojimo kompleksai už miesto, skirti mirusiesiems. Krikščionys, priešingai, pradėjo laidoti šventuosius ir mirusiuosius savo gyvenamojoje aplinkoje, artimai susiejant juos su kasdieniu bendruomenės gyvenimu.
„Niekas nieko neatskiria, nes turime krikščionišką tradiciją – kapines, esančias mūsų gyvenamojoje aplinkoje, miestuose, kaimuose, šalia bažnyčių. Krikščioniškas kapo sutvarkymas yra išraiška tikėjimo, kad kapas nėra pabaiga, nėra žmogaus galutinė lemtis, bet yra susijęs su ateitimi.
Mes, krikščionys, tikime, jog kapas nėra galas, nes esame tuščio kapo religija – prisikėlimo iš numirusių religija“, – pažymi kunigas.
Pasak jo, lankome ne tik kapines ir mirusiųjų kapus, bet ir jų prisikėlimo vietą, nes krikščioniška tradicija rūpinasi šiomis vietomis atsakingai ir su viltimi. Kapai yra vieta, kuri turi ateitį – tai vilties vieta, kurioje bręsta prisikėlimas iš numirusiųjų, o krikščionys juos tvarko.
„Yra statomi kryžiai – mūsų tautos istorijoje turėjome ir medinius, ir metalinius kryžius. Vienur kapai buvo aptverti, kitur ne. Mūsų tradicijoje šalia kryžių matome paminklinius akmenis, su įrašais – nuo labai paprastų iki tikrų meno vertybių.
Užsienio šalyse turistai lankosi krikščioniškose kapinėse norėdami pamatyti didžiųjų menininkų šedevrus, kurie įprasmina ten besiilsinčių žmonių gyvenimo istorijas“, – apie įvairius kapų įvaizdžius pasakoja R. Doveika.
Uždengti kapus akmens plokšte – nieko blogo
Paklaustas, ar kapų dengimas akmens plokštėmis dera su krikščioniškomis vertybėmis, kunigas atsakė, kad tai priklauso nuo žmogaus širdies ir ketinimų. Tokiu būdu žmogus išreiškia savo meilę, pagarbą, dėkingumą ir rūpinimąsi mirusiaisiais.
„Tai priklauso nuo žmogaus širdies. Yra žmonių, kurie tai daro iš puikybės, siekdami pasirodyti. Tačiau įžvelgti tikrąsias intencijas ir ketinimus yra sudėtinga. Visada svarbu, kad veiksmai būtų nuoširdūs, paprasti ir kuklūs, atitinkantys žmogaus galimybes.
Jei tai atliekama remiantis natūraliomis galimybėmis, o ne paverčiama papildoma finansine našta šeimai ir kitiems poreikiams, kiekviena šeima pati nusprendžia“, – teigia R. Doveika.
Pranešime spaudai VILNIUS TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėja doc. dr. A. Zigmontienė pabrėžė, kad kapo plotas, uždengtas plokštėmis, negauna lietaus ar sniego tirpsmo vandens, kuris turėtų prasiskverbti į žemę. Dėl to vanduo nebegali natūraliai filtruotis į gruntą, o tai tampa aktualu klimato kaitos kontekste.
Tačiau kunigas pažymi, kad dengiant kapą akmens plokšte, žmogus jokiu būdu nėra atskiriamas nuo gamtos, nes kūnas lieka žemėje, o akmuo yra gamtos dalis. Taigi, žmogus ir akmuo yra vienoje vietoje, o žemės paviršius, pažymėtas gamtos elementais, tik pabrėžia šią vienybę.
„Aš pats esu uždengęs tėvų kapus akmens plokštėmis, palikęs mažą plotelį pasodinti vienai kitai žydinčiai gėlei ar žaliuojančiam augalui, kuris yra laistomas, tad vanduo tikrai prasiskverbia.
Ypatingai, jeigu turime akmens plokštes, kuriose yra erdvės sodinti augalams ir augalai yra laistomi“, – sako R. Doveika ir priduria, kad negalima absoliutinti akmens plokštės eliminavimo, nes tai ne visada užkerta kelią vandeniui patekti į kapo plotą.
Jis taip pat pabrėžia, kad kapai yra susitikimų, palaiminimų ir maldos vieta, o ne papildomas rūpestis, kuris atima laiką, skirtą tiems, kurie ilsisi kapuose.
Už kapo nepriežiūrą – administracinė atsakomybė
Kunigas R. Doveika pastebi, kad vis daugiau žmonių natūraliau ir ekologiškiau uždengia kapus, atspindėdami pokyčius, kurie vyksta mūsų visuomenėje.
„Kapai yra neatskiriama krikščioniškos kultūros dalis ir mes turime atsakomybę už savo artimųjų kapus. Negalime jų palikti šiukšlių vieta ar neprižiūrėtą. Už kapo nepriežiūrą kyla administracinė atsakomybė, o tai yra didelė atsakomybė ir rimtas dalykas“, – sako jis.
Kunigas pabrėžia, kad žmogus jaučia, jog sutvarkytas kapas patarnaus jo gyvenimo tęstinumui:
„Tas, kuris tvarkė kapą, taip ir sutvarko. Yra daug žmonių, kurie išvyksta į užsienį, o grįžę randa tvarkingą kapą, kur gali kalbėti su mirusiaisiais ir melstis. Viskas čia yra gerai.“
Pasak jo, yra žmonės, kurie gali dažniau lankytis kapuose, todėl priima kitus sprendimus. Visgi vieni palieka tik medinį kryžių ir tvarkingą kapą, nestato nieko daugiau.
Kunigo teigimu, visi kapai yra mūsų visuomenės judėjimo, mūsų gyvenimo paveikslas – jie natūraliai kinta, keisdami gyvenimo stilių ir būdą, o taip pat ir galimybes, kurias turime.
Taigi, kapų tvarkymas ir jų įrengimas atspindi platesnį kultūrinį kontekstą ir asmeninį požiūrį, kuris kinta su laiku. R. Doveika taip pat akcentuoja, kad šie pokyčiai nėra tik estetiniai – jie liudija apie gilų ryšį su praeitimi ir vertybėmis, kurios formuoja mūsų santykį su mirusiaisiais ir aplinka.
