„Aš labai rūpinausi juo, kumščiojau nosimi, laižiau jį, kad būtų šilčiau ir kad jis žinotų, jog nėra vienišas su savo skausmu.“ (p. 90)
„Prisimenu, kad auštant pirmai aušrai, man netoliese rupšnojant žolę, pro sviedinių gaudimą ir švilpesį išgirdau variklių staugimą ir baisų plieno žvangėjimą, nuo kurio mano ausys prigludo prie galvos.“ (p. 103)
Ši apysaka apie Pirmąjį pasaulinį, tačiau ji išskirtinė tuo, kad pasakoja žirgas. Žirgas, pabuvęs ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje. Tai universali istorija, kur nėra teisiųjų ir neteisiųjų: karas – viską praryjanti mėsmalė.
Pirmajame pasauliniame žuvo ne tik žmonės, žuvo ir daugybė karo žirgų: vien tik Britanija į karą pasiuntė milijoną arklių. Spėjama, kad išgyveno apie 65 000, o ir tie patys niekada nebegrįžo namo: jie buvo parduoti mėsininkams. Beje, šis faktas knygoje vaizdžiai aprašomas.
„Deja, nuspręsta daugumą kariuomenės arklių parduoti čia, Prancūzijoje. Visi mūsų čia turimi arkliai arba serga, arba yra sirgę anksčiau. Manoma, kad neverta transportuoti jų atgal namo.“ (p. 143) „Čia, Prancūzijoje, yra tūkstančiai mūsų arklių, pone. Jie yra karo veteranai. Ar norite pasakyti, kad po visko, ką jie iškentėjo, ką mes padarėme juos gydydami, po visko, ką padarėte jūs pats, jie nusipelnė tokios pabaigos?“ (p. 144)
Mintis parašyti knygą apie žirgą, išgyvenusį karą, M. Morpurgo kilo, kai jis bare sutiko tris vyrus, dalyvavusius Pirmajame pasauliniame kare ir papasakojusius jam apie arklius. Vienas vyrų pasakojo, kad išgyventi karą jam padėjo kalbėjimasis su žirgu: kiekvieną naktį jis eidavo į arklides šerti žirgų ir kalbėdavosi su savo arkliu apie vaikystę, motiną, namus, apie savo baimes.
Kai aplinkui tiek baisybių ir žiaurumų, gyvulys gali būti tas, kuris tave supranta be žodžių, su kuriuo gali kalbėtis apie viską. Greičiausiai, kad šis senas vyras ir buvo personažo Fridricho prototipas. Fridrichas buvo geras žirgams, kiek galėdamas juos saugojo ir globojo, o neretai ir kalbėdavosi su jais.
„Judu esate vieninteliai protingi arkliai tame nelemtame kare, kaip ir aš esate čia tik todėl, kad buvote čionai atgabenti. Jeigu turėčiau drąsos – o aš jos neturiu, – tai mes patrauktume tuo keliu ir nebegrįžtume.“ (p. 95)
Kare pasitaikė ir daugiau gerų žmonių, ne tik Fridrichas, bet ir Emilės senelis ar kiti, rūpinęsi arkliais. Blogis yra karas, o ne į jį įtraukti žmonės, kurie ne savo noru atsidūrė kare ir yra jo aukos. Šią mintį gražiai iliustruoja vokiečio ir velsiečio derybos dėl žirgo.
„Deja, tu laimėjai. Arklys tavo. Gerai rūpinkis juo, drauguži. [...] Po valandos ar dviejų mudu vėl kaip pamišę stengsimės vienas kitą užmušti. Vienas Dievas težino, kodėl mes tai darome, o man atrodo, kad jis ir pats pamiršo tą priežastį. Sudie, velsieti. Mes jiems parodėm, ar ne? Mudu parodėm, kad bet koks ginčas tarp žmonių gali būti išspręstas, jeigu tik jie pasitiki vieni kitais. Juk nieko daugiau ir nereikia, kaip manai?“ (p. 115)
Teigti, kad „Karo žirgas“ – knyga apie jaunuolio ir žirgo draugystę, mažoka, nes iš tikrųjų apysakoje atskleidžiama kur kas daugiau nei žirgo išgyvenimai kare ir jaunuolio ryžtas žūtbūt susirasti savo arklį. „Karo žirgas“ – šviesus ir prasmingas pasakojimas apie draugystę (žirgų, žmonių, net priešų), kilnumą, švelnumą karo akivaizdoje. M. Morpurgo teigia, kad šis kūrinys – ne metafora, bet galima ir taip vertinti. Tai galėtų būti tam tikra visų karų metafora.
Knygos išliekamąją vertę liudija tai, kad pagal šį pasakojimą Londono nacionaliniame teatre pastatytas spektaklis, o Brodvėjuje – miuziklas. O dabar pagal šį kūrinį sukurtas filmas. „Kai skaičiau Michaelio Morpurgo knygą, gerklėje nuolat jaučiau gumulą. Tai – tyra, jautri ir dramatiška istorija apie žmogaus ir žirgo draugystę. Negalėjau ramia širdimi praeiti pro tokią puikią medžiagą filmui“, – pasakojo režisierius S. Spielbergas, motyvuodamas pasirinkimą savo naujausiam filmui.
Mėgstantiems skaityti šios knygos rekomenduoti nė nereikia. Nemėgstantiems – na, jei Holivudo mohikanas režisierius S. Spielbergas pastatė filmą pagal šią knygą, tai gal vis dėlto verta perskaityti? Be to, tai puiki mokymosi priemonė – apie Pirmąjį pasaulinį karą sužinosite ne tik faktus iš vadovėlių. Šios knygos nereikėtų vertinti tik kaip kūrinio jaunimui: prasmingas turinys, sodri kalba, karo baisumuose pasirodantys šviesūs žmonės, gražūs poelgiai pradžiugins ir vyresnį skaitytoją.
