Išgirdęs žodį „vadybininkas“ geriausio Lietuvos hip hopo prodiuseriu praėjusiais metais pripažintas Vaiperis papurto galvą ir taria griežtą „Ne“. Kuo skiriasi prodiuserio ir vadybininko pareigos jis suprato pradėjęs dirbti su grupe „ba.“
„Suradome vadybos kompaniją, kuri rūpinasi grupės koncertais. Man iškart tapo lengviau, nes niekada gyvenime nenorėjau būti vadybininku. Nė už ką. Taip susiklostė, kad tokioje mažoje Lietuvos šou verslo rinkoje, jeigu galima sakyti, kad tokia yra, daugelis ypač alternatyvios muzikos atstovų patys sau ir vadybininkais pabūna. Visi „multitaskina“, viską moka pasidaryt, daug ką išmano, dirba už tris, bet rezultatas dažnai išeina vidutiniškas“, - traukia pečiais Vaiperis.
- Kalbame apie žmones orkestrus?
- Žmogus orkestras gerąja prasme yra puikus reiškinys. Bet mes kalbame apie priverstinį darbą už kelis. Ir tai žiauriai užknisa. Dažnai nėra, iš ko rinktis. Nuo to kenčia kokybė. Tarkim, grupėje „ba.“ esu žmogus, kuris pasako, kai kažkas skamba arba atrodo šūdinai, jei Benas sau nepasako to pirmas: „Davai, padarome kitaip“.
- Ar pasiūlai variantą, kaip tai turi skambėti?
- Ilgainiui ir sakyti nebereikia, užtenka susižvalgyti. Bet kai reikia pasiūlau. Koks iš manęs tada kolega būtų. Tačiau iš patirties žinau, kad geriausias „plugin‘as“ yra „delete“ mygtukas. Jaunatviškas maksimalizmas neretai komplikuoja skambesį ir žinutę, kurią neša atlikėjo muzika. Jaunimui yra sudėtinga perteikti mintis. Ir kai klausytojai nesupranta, tada jaunuoliai pradeda parintis, kad niekas jo nesupranta, gal net pats savęs. Ir šis nesąmonių kraitis dažniausiai baigiasi lėtine depresija. Todėl norint to išvengti, reikia viską ištrinti ir pradėti iš naujo.
- Ar gyvenime dažnai tenka spausti tą patį „delete” mygtuką?
- Ne. Deja, esu tas žmogus, kuris dažniausiai sako „taip“. Į priekį visada šaukia noras dar kažką gerai padaryti. Dar ką nors gražaus. Vyresni žmonės patartų priešingai. Bet kūrėjai vistiek ima ir perdega.
- Niekaip neužsimini apie dar vieną savo kūdikį – „Despotin Fam“.
- Man jis yra kaip geros psichologinės savijautos rodiklis. Kaip tik su jais visą šią emocijų karuselę ir esu patyręs. Jeigu grupė kažką kuria, aš gerai jaučiuosi. Negalėčiau pasakyti, kad iš to galiu pragyventi. Negaliu pasakyti, kad šį projektą galiu „stumti“ kažkur labai toli. Su grupės nariais gyvename atskirai jau penktus metus. Net per kelis kontinentus kuri laiką gyvenome. Šiuo metu labai sudėtinga yra kurti kartu. Lietuvoje reikia būti su lietuviais, nes bendras studijinis vibe‘as man svarbus. Bet aš stengiuosi su jais būti online, dabar griežtai esam susitarę nevynioti ilgai į vatą.
- Kodėl sakai, kad reikia būti Lietuvoje? Kas čia laiko pririštą?
- Jeigu kuri muziką lietuvių kalba... Privalai čia būti. Nežinau nė vienos lietuviškos muzikos projekto, kuris iš užsienio generuotų pajamas. Net Keymono fiziškai būna tarp dviejų šalių, bet labiau Lietuvoje. Justė Arlauskaitė žadėjo pabėgti iš čia, bet, vat, būna „X Faktoriuje“ ir Lietuvos arenose. Lietuvoje kuriantys generuoja pajamas nebent iš užsienyje esančių lietuvių. O „Despotin Fam“ gyvena atskirai: Lietuva, Vokietija, Didžioji Britanija. Žiauriai sudėtinga situacija. Albumas „Vienas“ užtruko trigubai ilgiau negu galėjo užtrukti. Bet aš džiaugiuosi, kad jis pasirodė. Nes repas Lietuvoje pradėjo pastaruoju metu labai sproginėti. Jis smarkiai bujoja nuo 2012-ųjų.
- Ar žinai šio bujojimo priežastį?
- Manau, kad didžioji priežastis yra internetas. Lietuviai išmoko būti youtube.com platformoje. Jie dirba su juo nuo 2009-10 metų. Praėjo daugiau nei porą metų, kol tasai proveržis pasiekė profesionalumo lygį. Būtent 2012-aisi viskas sprogo. Tada atsirado pirmas lietuviško repo milijonas. Tai buvo Domo ir Karoonos „Cukrus Citrinoj“ – gabalas, įkeltas 2009-aisiais. Tada Mad Money „Tau tai patinka“ laimėjo internetą. Vėliau viskas įsivažiavo. Lietuva yra labai maža valstybė, kurioje viskas labai greitai nugesta. Pas mus žmonės greitai sugeba „atsivalgyti“. Dabar išgyvename pereinamą laikotarpį tarp srauto ir kokybės. Srautas yra paduodamas nuolat, tačiau klausomumas smunka žemyn, nes grupės, kurios generuodavo peržiūras prieš du metus, generuoja kur kas mažiau. Tarkime, Lilui pavyko peržengti tą pop muzikos ribą, kai jo klausosi visi, ne tik reperiai. „Tie Geresni“ yra iki šiol geriausia grupė reperiams. Bet didelis jų populiarumas kiek aprimo... Bet įtariu, kad 2017-aisiais viskas bus dar įdomiau.
- O kur gi „G&G sindikatas“?
- Su visa pagarba „G&G sindikatui“ turiu pasakyti, kad jie turi savo susiformavusią klausytojų ratą, kuris visada bus su jais. Jie turi nusistovėjusi stilių ir skambesį. Tačiau man atrodo, kad jie negeneruoja naujų klausytojų. Kelios kartos, kurios augo su jų pirmaisiais albumais užaugo. Aš pamenu, jų pirmo albumo klausiausi besimokydamas mokykloje. Aš juos išgirdau ir pagalvojau „O, šikna, aš noriu repuoti lietuviškai“. Jie yra visiškai unikalūs. Tai - paradoksas, nes chebra sugebėjo išlaikyti dėmesį savo grupei labai ilgai. Jie bet kada gali surinkti žmones į koncertą, nes būtent jie parodė, koks turi būti kokybiškas repo koncertas.. Ir manau, kad jie bus įdomūs savo fanams ir po dešimties metų, nes jie yra visiškai tautinė grupė. Tai yra visai kitas kalibras, kaip Andrius Mamontovas, „Rondo“, „Hiperbolė“. O repas iki šiol išlieka jaunų žmonių muzika. Ir mes patys būsime per seni po kelių metų.
- Nori pasakyti, kad kiekvienas hip hopo kultūros atstovas turi savo garantinį laikotarpį?
- Tam tikrą. Tiesiog atėjus laikui turi pats persikelti į kitą lygį. Negaliu objektyviai vertinti „Despotin Fam“, bet tikrai neabejoju, kad gali ateiti momentas, kai būsime visiškai neįdomūs. Bet garantuoju, kad bus žmonių, kurie mūsų muziką atras vėliau ir ji skambės solidžiai. Pavyzdžiui, mes praėjusį albumą išleidome 2010-aisiais, kai, praktiškai, rinkoje nieko naujo nepasirodė. Išleido tais pačiai metais tik „Dee & Kamy“. Jie visiems įdomiai skambėjo, nes tai buvo pirmasis lietuviškas projektas anglų kalba: vau, jie repavo amerikietiškai. O mes turėjome kelis tūkstančius fanų, kurie laukė to albumo, dar nuo dueto laikų, bet dauguma nesulaukė, arba neįvertino. Bet atradome daug naujų klausytojų. Po penkių metų išleidome „Vienas“ ir pastebėjau, kad atsiranda dar naujų žmonių, kurie iki šiol mūsų nežinojo. Jie atranda ir senesnę mūsų kūrybą. Bet nėra ko lyginti, mes, kaip Laikrodis pasakytų, esame „alternatyva alternatyvai“.
- Ilgos pertraukos tarp albumų pasiteisina?
- Mūsų atveju, taip. Šiaip ne. Mes nesugebėtume atlaikyti nuolatinės konkurencijos lavinos. Nes esame visiški perfekcionistai. Prieš leisdami „Vienas“, mes „nurašėme“ gal septynias dainas. Galima sakyti, kad jos guli stalčiuje, kur ir pragulės visą likusį laiką.
- Ar galėtum pasakyti, kiek kartų esi gavęs per veidą šlapiu pramogų verslo skuduru?
- Kokius du ar tris tikrai.
- Nedaug...
- Nuo savęs paties didesnis šansas gauti skuduru. Aš stengiuosi nesitrinti kartu su lietuviško šou biznio elitu. Su alternatyviais kūrėjais visada smagiau susitikti.
- Tu pripažįsti, kad mes turime šou verslo elitą?
- Mes turime tokį savotišką apskritą stalą. Grupelę teritorija turinčių žaidėjų. Yra lietuviškoje scenoje net oficialus vienetas, organizacija, vienijanti „management‘ą“, muzikos prodiuserius, visai neseniai įsikūrusi. Aš nelabai pamenu, kaip ją rasti „google“. Bet visur yra tie patys žmonės. Jie beveik nesikeičia. Prieš daugiau nei metus buvome neoficialiam susitikime, kai su „ba.“ laimėjome Tallin Music Week Audience Award. Kitais metais jį laimėjo „Garbanotas bosistas“... Mus pakvietė. Pasėdėjome, paklausėme, ką jie šneka, susižvalgėme ir nusprendėme, kad mums jau laikas eiti. Tuo viskas ir baigėsi. Ne vieną kartą man buvo siūlyta draugautis su žmonėmis, tačiau aš kiekvieną kartą išgirdęs tokį pasiūlymą, nusprendžiu eiti tuo ilguoju, sudėtinguoju keliu. Jeigu ir nesigaus, visada yra išeičių. Iki dabar atsimenu pirmą šlapio skuduro prisilietimą prie mano veido. Jis nebuvo pats skaudžiausias, tačiau jis buvo pats akivaizdžiausias abejingumo pačiai muzikai įrodymas. Tai buvo maždaug 2004-ieji. Buvome labai jauna grupė. Tada mums pasiūlė įrašyti gabalą muzikiniam rinkiniui. Užėjome tokie jauni reperiai pas atsakingą žmogų, dabar žinomą televizijos laidų prodiuserį. Mūsų paklausė „Norite gabalą duoti?“, „Norime“, „Ką galite mums pasiūlyti?“, „Kaip ką, gabalą rinkiny“... Pokalbis krypo labai aiškia linkme. Mums paaiškino, kam mes reperiai apskritai esame įdomūs. „Kokių jūs pinigų norite?“ – paklausė jis. Mums buvo pasakyta, kad mes su savo muzika niekada neuždirbsime, o jis mums siūlo galimybę. Tiesa, gabalas, kurį davėme, labai patiko žmonėms, o mes jo girdėti negalėjome po visko. Mums į veidą buvo akivaizdžiai mesta servetėlė. Pasitarėme. Dviese nusprendėme, kad laikysimės išvien dėl licencinės algos, jie mums siūlė 100 litų. Nuožmiai suderėjome dėl 200 litų, bet pats nemaloniausias dalykas buvo tai, kad požiūris - šiukšlinas. Tikiu, kad daugelis muzikuojančio jaunimo iki šiol girdi tuos pačius žodžius: „suteikiame jums galimybę“ Turime suprasti, kad „label‘ui“ nuolat reikia naujų muzikantų, kad jis galėtų iš jų išgyventi. Muzikantams dabar „label‘ų“ beveik nereikia.
Pažiūrėkime, vieną dieną neliktų kokio nors Donato Montvydo... Ką jie leis? Juk reikės iš kažko gyventi, muzikinė rinka keičiasi labai staigiai. Vėliau apie tai net gabalą įrašėme. Buvome visiškai žali ir naivūs.
- O ką dabar tau reiškia „uždirbti iš muzikos“?
- Dabar pats dirbu su jaunais muzikantais. Man niekam nereikia aiškintis. Iš anksto pinigų nebūna. Akivaizdžiai daugiau nieko negaliu jiems pasiūlyti ateičiai, išskyrus pats save, savo ausį ir akį, tenka pasiūlyti ir savarankišką darbą. Laikas kainuoja daugiausiai. Todėl tai yra visiškai kitoks modelis, jis paremtas nepiniginiu ryšiu. Nes dirbu tik su tais žmonėmis, su kuriais randu gerą ryšį, su tais, kurie, jaučiu, kalba mano kalba. Man yra svarbu pajausti jų kūrybą.
- Kaip apčiuopi šį dalyką?
- Tai yra neapčiuopiama. Kaip apčiuopti žmogaus energetiką?
- Įsivaizduok, namuose groju gitara, repuoju, dainuoju... Vieną dieną aš pas tave ateinu. Kokia kalba man reikėtų su tavimi kalbėtis?
- Negaliu paaiškinti, kaip pajaučiu, ar mums pavyks kartu dirbti. Ne vieną kartą bandžiau save prigauti: ar man patinka grupė „ba.“? Klausiu savęs, ar ji man iš tikrųjų patinka. Atsakymą randu, kai klausau grupės dainų. Klausant daugelio gabalų o ypač gyvai, man šiurpas per nugarą perbėga. Klausau ir man nevalingai norisi trepsėti koja. Tada suprantu, kad tai yra muzika, kurią aš mėgstu. Visiškai nesvarbu, kad tai visiškai kitas stilius, kitas žanras, kita karta. Ta muzika man yra artima. Reperiai? Aš klausau Erkės įrašų, kuris nemažai eksperimentuoja. Jis yra jaunas bičas, savo dainose kalbantis vis mažiau vejų, aš klausau ir jaučiu jo energiją. Jaučiu jo pyktį. Jo muzika man kalba. Tačiau prisipažinsiu, kad aš ne visada dirbu netgi su grupėmis, kurios man patinka. O man patinka nemažai jaunos lietuviškos muzikos. Dauguma jų pradėjo karjeras jau antrąjį šio amžiaus dešimtmetį.
- O jeigu dabar pas tave ateitų tasai 2000-ųjų Vaiperis?
- Esu labai savikritiškas. Man pačiam patinka tik 2010-ųjų metų albumas, tačiau jis yra nugludintas, ganėtinai vientisas. Dar ankstesnė muzika man patinka tik protarpiais. Tuo metu aš jau suvokiau gyvenimą. Suprantu, kad man albumas „Vienas“ tikrai nėra geriausias mūsų išleistas albumas. Bet čia yra mano kūryba. Sau esu labai griežtas.
- Visada toks buvai?
- Taip.
- O pas patį buvo tas kvailystės metas, kai repevai vėjus?
- Žinoma, kad buvo. Galiu pasakyti, kad tai pasiteisino, nes tai man dabar atrodo labai miela. Vienas iš tokių laikotarpių buvo „MC battle“. 2005-aisiais metais aš jį laimėjau. O dabar man truputį gėda už tai. Net ne truputį. Gėda! Bet tuo metu aš viską dariau priešingai negu visi reperiai norėjo. Į sceną išėjau su kažkokiais debiliškais akiniais, žydra liemene ir languotais marškiniais. Tai buvo tikra stiliaus klaida. Bet tuo metu aš tai dariau nuoširdžiai prieš visą repo bangą. Tuo metu ji buvo „kapišoninė“. Stengiausi viską daryti priešingai, tačiau pats keikiausi, kaip mužikas ir laimėjau tą f***ing battle‘ą. Dabar net nedrįsčiau ten eiti. Prieš dešimt metų mane valdė visai kitokios ambicijos. Tai yra žavu. Aš sugebu vertinti, koks buvau. Priimu, kad toks tuo metu buvau. Be to manęs nebūtų šito manęs.
- Ko dar dabar nedrįstumei daryti?
- Žinai, čia turiu prisipažinti, kad labai pavydžiu jaunimui, kurie pradeda būtent šiame amžiuje ir šia diena. Aš su jais dirbu, kalbu, man smagu, bet bendraudamas su jais suprantu, kad aš niekada nebūsiu aštuoniolikos 2018-aisiais metais... Todėl nebegalėsiu pakartoti tos nesąmonės, kurią dariau prieš dešimt metų tik šios dienos kontekste. Bet tikrai yra kas tai padarys už mane. Tą maišto dvasia yra čia ir šiandien. Ir ji labai svarbi.
- Kodėl?
- Nes kiekvieną kartą, kai sau pasakau „O, davai, aš padarysiu šitą šūdą“, tuoj paskui atskrieja ilgas ir nuobodus vidinis „Davai, nereikia“. Tas viduje gyvenantis balsas vis primena, kiek man metų. Tuo pačiu aš laikausi tvirtos nuostatos niekad nekartoti to paties. Galiu padaryti kažką naujo, nes kiekvienas pirmas kartas man yra iššūkis.
- Kiekvieną kartą, kai girdi tą balsą „Seni, tau jau tiek metų...“, koks skaičius tave tikrai gąsdina?
- Aš niekada negalvojau, kiek man liko metų. Labiau galvoju apie tai, ar sugebu patikėti tuo, ką darau. Dabar aš seku savo veiksmus. Nesakau, jog galvoju apie tai, kas pridera, o kas ne. Tiesiog nenoriu išgyventi situacijos, kai sukuri ir visiems pripažįsti, kad sumalei šūdą. Tai būna skaudu. O dabar visiems sakau, kad būsiu žiauriai fainas, stilingas senis.
- Man regis, tu jau žengi į vidutinio amžiaus krizę. Visi sako, kad senatvėje bus faini... Guodi dabar save?
- Ne. Tai yra mano tikslas. Sėdėti kažkur gerai įrengtoje studijoje, legalios marichuanos „vaporizerio“ garuose ir trepsėti į taktą. Kaip tau Pharrelis?
- Jis nėra senis!
- Kaip ne senis. Jam 43-i.
- Maniau, kad seniais vadinam tuos, kuriems jau bent virš šešiasdešimt?
- Aš būsiu žilas po penkių metų!
- Esi šviesių plaukų, turėtumei pradėti plikti!
- Mano šeimoje nebuvo praplikusių – nepataikei! Bet pražilo beveik visi. Aš jau visą kuokštą turiu maždaug nuo 25-erių. Jis vis plečiasi. Žinai, reikia suvokti, kad amžius – tai informacijos bagažas. Brangsta tavo įgūdžiai. Jeigu amžiuje vis dar elgiesi kaip paauglys neatsakingai, arba gali sau leisti ir esi kiek kvailas, arba žengi į vidurinio amžiaus krizę, gal tada turime problemą. Bet jeigu suvoki savo laiką ir sugebi atskirti bei suprasti savo kartą ir kartą, kuri į tave žiūri, viskas yra gerai. Tarkime, aš jaučiu labai didelę atsakomybę, nes mane stebi labai daug jaunų žmonių. Todėl visada stengiuosi save vertinti iš šono. Bet viduje esu provokatorius, mielai modeliuoju visus galimus scenarijus. Bet renkuosi atsakingai.
- Tikrai visada renkiesi tą ilgiausią kelią...
- Taip, ir jis yra sunkiausias. Tikiu, kad ilguoju periodu tai palieka daugiau išliekamosios vertės. Bent jau taip aš save guodžiu, nes nežinau ar tai yra tiesa. Laikas parodys.
- Prisipažink, ar sunku rasti bendrą kalbą su jaunimu?
- Ne. Niekada nebuvo sunku, o kodėl turėtų? Sunku būna, kai primetinėji savo „patyrusią“ nuomonę, daugeliui tėvų ar mokytojų dėl to ir nesigauna susikalbėti. Nesisekė tik tais atvejais, kai reikalų turėjau su visiškai nachalais arba nedidelio intelekto žmonėmis. Visi kiti yra puikūs. Manau, kad iš jų užaugs labai geri, įdomūs ir kūrybingi žmonės. Viskas bus su jais gerai.
- Ar tiki Lietuvos muzikos ateitimi?
- Taip.
- Kokia ji bus?
- Tikiu, kad jį bus patyrusi pasaulio, lengviau atskirs šūdą nuo grūdo, žmonės lengviau supras kokybinius skirtumus, ieškos natūralumo ir tikros energijos. Niekur nepabėgsime nuo to, kad prieinamumas tik augs. Naujosios technologijos atliks savo darbą: visiems visko reikia čia ir dabar. O, kaip žinoma, kas yra čia ir dabar, rytoj jau bus vakar. Noriu tikėti, kad atsiras balansas tarp to, kas bus čia ir dabar, ir to, kas pasilieka amžiams. Aš jau dabar matau jaunuolių, kurie kuria išliekamąją vertę turinčią muziką. Ir mane tai labai džiugina. Jeigu ateityje turėsime bent tris atlikėjus ar grupes iš dešimties, kurių bus verta klausytis – bus smagu. Balansas 50 iš 50 yra beveik neįmanomas. Nes niekada nebus taip, kad alternatyvi muzika aplenks popsą. Deja, jeigu kalbame apie Lietuvą, mes esame vartojanti šalis, mes neturime daug muzikos, kurią galėtume eksportuoti. Šiuo metu, galbūt, galime eksportuoti klasikinę muziką, džiazą ir šiek tiek elektronikos. Kol Lietuva nepradės eksportuoti pop muzikos, tol niekas nepasikeis vidiniuose TOP‘uose. Belieka džiaugtis, mūsų rinkoje vis labiau matoma darosi alternatyvi muzika: Alina Orlova, Beissoul & Einius, Garbanotas bosistas. Kuo daugiau tokių, plačiau skambančių grupių atsiras, tuo geresnės bus sąlygos alternatyviai minčiai vystytis. Jiems yra svarbu, kiek žmonių ateina į jų koncertus. Lietuvoje žmonės jau sugeba palaikyti atlikėjus, jie perka jų muziką. Tai džiugina. Žmonės žino grupes, nes yra internetas.
- Ar nebijai, kad dalis to talentingo jaunimo visgi liks savo rūsiuose, nepaisant visų šiuolaikinių technologijų?
- Būtent dėl to ir nebijau, nes jie gali sėdėti savo rūsiuose ir transliuoti savo muziką žmonėms. Vienas iš puikiausių pavyzdžių yra Micro One. Jis yra visiškas „underground treasure“, bet jis turi daugiau follower‘ių negu daugelis pop projektėlių. Jis daro live transliacijas iš savo namų, filmuoja klipus, kuria gabalus ir viskas keliauja į internetą, ten pat, kur yra visa jam reikalinga auditorija. Jis yra be galo produktyvus. Žmonės juo domisi. Tai yra stipru.
- Kaip manai, kiek metų reikės, kad balansas, apie kurį kalbėjai, atsirastų?
- Praeitais metais teisėjavau „Garaže“ ir „Novus“… Mane tikrai nustebino lietuviška muzika. Teisėjavau finale, kuriame iš aštuonių grupių bent penkios buvo tikrai vertos dėmesio, gal kelios iš jų galėtų daug dirbti ir labai daug pasiekti ir užsienyje.
- Bet?
- Jiems trūksta žinių. Jie turi daug gerų idėjų, bet jiems trūksta idėjų, kaip išjudinti muziką. Taip pat trūksta gerų vadybininkų, pardavėjų. Gerų komandų. Mes neturime gerų lietuviškos muzikos pardavėjų. Mums trūksta ryšio su užsieniu. Jeigu prodiuserinė agentūra veža ir parduoda grupę Ukrainoje, tai nereiškia, kad ta pati agentūra gali grupę parduoti Didžiojoje Britanijoje. Tarkim, grupė „Cortes“, kurioje groja geriausias Lietuvos būgnininkas Marijus Aleksa, penkis metus sėdėjo rūsy Didžiojoje Britanijoje. Tris metus jie turėjo kontraktą su „Universal“. Jie tikėdami sėkme išleido visas savo babkes, įrašinėdami albumą ir tik dabar apie juos galima surasti „BBC Music Introducing“. Po f***ing penkių metų. Įsivaizduoji? „Ten Walls“? Jis dirbo tiek, kiek nedaug kas galėjo, skirtumas tik tas, kad jis dirbo užsieniui. Mes su juo panašiu metu pradėjome. Jis dirbo metų metus, kad turėtų pirmą savo singlą plokštelėje. Ir jis dirbo su užsieniečių „management‘u“, ne su lietuviais. Jis turėjo gerą vadybininką Vokietijoje ir puikų „booking‘o“ vadybininką Didžiojoje Britanijoje. Tik tai atveda į sėkmę užsienyje. O čia, Lietuvoje? Per youtube.com galime padaryti, ką tik nori. Nekartą sulaukėme komplimentų, paprašė atsiųsti gabalų. Siuntėm. Sulaukėm atsakymo, kad labai esame faini. Tuo viskas ir pasibaigė. Ir teisingai, nes viskas taip greitai tik loterijoje pasidaro, viskas kita kur kas komplikuočiau.
- O pačiam nesinori būti tarpine grandimi, kuri padėtų lietuviams kabintis užsienyje?
- Taip, aš turiu tokį planą. Bet dar neatėjo mano eilė.
- Nesi per senas?
- Versle dirbti niekada nebūni per senas. Scenoje – taip, versle – ne. Grupės „Migos“, šiuo metu „Bilboard“ numeris vienas, menedžeris, žinomas Coach vardu ir versle virš 20 metų. Kalbant apie amžių, kad jau spaudi vis: aš nepavydžiu, pavyzdžiui, „G&G Sindikatui“. Jiems penkiolika metų scenoje reikėjo repuoti „Tomą“. Bent dešimt metų jie tai darė. Kažkada tvarkiausi savo vaikystės kambarį ir radau žurnalų iškarpų. Viena iš jų buvo apie tai, kad „Sindikatas“ padarė skandalą „RC“ apdovanojimuose, parodė „fuck‘us“, scenoje turėjo striptizo šokėjų. Tuo metu tai buvo tikras skandalas. Dabar visi grupės nariai turi šeimas... Mūsų grupės nariai taipogi jau turi šeimas, vaikų. Ir vieną dieną man Laikrodis sako, kad negali repuoti apie tai, kaip jis dulkina kales. Nes atsakomybės kitos. Bet per online „MC battle“ vis tiek nesusitvardo. Moralės klausimas: neva atstovauji kažkokią revoliuciją, bet suvoki, kad kiekviena revoliucija turi savo aukų. Radikalūs revoliucionieriai sunkiai gali turėti vaikų, nes jie galimai gali tapti įkaitais. Tupac‘ą motina paliko augti su senele, nes pati dalyvavo „Black Panthers“ judėjime visą savo jaunystę. Aš suprantu jos pasiaukojimą, rasinė lygybė buvo aštrus gyvybės ir mirties klausimas. Vėliau Tupac‘as pateko į gatvę... Nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip reikia elgtis. Visi renkasi pagal galimybes.
- Tai kada į užsienį važiuoji?
- Stengiuosi...
- Jau kalbėjome, kad alternatyvios muzikos sprogimas įvyko prisijaukinus internetą. Ko dabar reikėtų laukti?
- Net nežinau. Žmonės „kepa“ gražius muzikinius klipus, stengiasi dėl savo klausytojo. Juntamas atsigavimas. Tikiu, kad viskas keičiasi į gerą pusę. Visai neseniai pažiūrėjau grupės ŽAS dokumentiką. Visiems patariu ją pažiūrėti. Dabar beveik neturime tokių išsišokėlių. Visi kaip ir faini vieni kitiems, bet realiai nelabai mėgsta. Norėčiau, kad tokių atsirastų. Dabar didžiausiu skandalu tampa, kai Benas (grupė „ba.“) nusivelka marškinėlius per M.A.M.A. apdovanojimus. Anoks čia ir bajeris. Pasirodo, tai yra skandalas. Viską pasvėrus, akivaizdu, kad iki šiol pas mus didžiausias skandalistas yra Egidijus Dragūnas. Smagiau yra gyventi, kol yra tokių muzikantų. Džiaugiuosi, kad mūsų Benas dažniausiai nieko nevynioja į vatą, nors neretai jį moralizuoju, kad nusišneka. Mūsų karta yra įpratusi visiems pasakyti: „Tai paklausykite mūsų albumą ir pamatysite, kokie esame radikalūs“. Nekalbant jau apie realu aktyvumą, kai jo labiausiai reikia. Nesąmonė.
