„Mačiau ankstesnį hiphopą, jis buvo vieningas, o dabar visi atskirai. Dabar renginyje sutikęs reperį paspaudi jam ranką, bandai pakalbinti, o jis yra taip užkėlęs nosį, kad net nusisuka nuo tavęs“, - pečiais traukė Gralis.
Dar prieš mūsų susitikimą užsiminei, kad norėtum pakalbėti apie iliuzijas. Kokias matai iliuzijas, kuriomis gyvena Lietuvos žmonės?
Matosi, kad mūsų žmonių iliuzijos tikrai nekokios, nes mūsų gyvenimas nė kiek nesikeičia. Iliuzijoms būtų galima priskirti mūsų svajones, misijas. Be iliuzijų nieko nebūtų.
Kokiomis iliuzijomis pats gyveni?
Aš svajoju, stengiuosi siekti savo tikslų.
Tarkime, ar galėtų Gralio iliuzija būti tapti Eminemu?
Tai yra daug įtakos man padaręs žmogus muzikine prasme. Turėčiau iliuziją kada nors įrašyti bendrą kūrinį, tačiau, manau, tai yra neįmanoma, kol repuoju lietuviškai. Tai svajonė, bet ją, turbūt pasiliksiu savo kišenėje.
Pats repavimas kažkada irgi buvo iliuzija?
Pirmosios mintys apie repavimą atsirado vaikystėje. Sunku prisiminti, kaip tai įsivaizdavau. Kai man buvo dvylika metų rašiau tekstus: „Man jau keturiolika ir aš šluoju gatves“. Tuo metu norėjau būti vyresnis, turėjau iliuzijų, kad viskas keisis. Turėjau iliuziją, kad būsiu pripažintas reperis. Juk visada norisi pripažinimo už tai, ką darai visą gyvenimą. Augau su hiphopu, buvo minčių, kad noriu kažką padaryti su „sindikatu“, su „despotinais“. Po truputį pradėjo viskas judėti, pamačiau, kad mane priima. Tai buvo labai džiugu. Kai vyko paskutiniai albumo įrašai turėjau iliuziją surepuoti su Svaru. Galų gale, niekada to nesitikėjau. Tiesiog turėjau slaptą svajonę, bet niekam to nesakydavau. Tačiau man pavyko tai įgyvendinti. Padarėme tai pačią paskutinę įrašų dieną. Pasimečiau, nes negalėjau tuo patikėti.
Nemanai, kad hiphopo kultūra verčia brandžiau pažiūrėti į gyvenimą?
Sutinku. Kai rašau tekstus suprantu, kad brandinu save. Juk netgi linksmai galima parašyti filosofinį tekstą. Ir visai nesvarbu, jeigu tik maža dalis klausytojų linksmoje istorijoje įžvelgs rimtus dalykus, iš kurių galima pasimokyti.
Rašydamas tekstą pats suvoki, kad turi iš jo mokytis?
Būna taip, kad atrandu naują prasmę sename tekste. Tai būna labai įdomu. Geras jausmas, kai tekstų prasmės bėgant laikui tik platėja. Kartais pasižiūrėjęs į tekstus pagalvoju „Gal buvau durnas“, „Gal nereikėjo taip?“ - tada būna šiek tiek liūdna.
Kokia yra kiekvieno atlikėjo reikšmė visuomenėje?
Visada norėjau kažką palikti po savęs hiphopo kultūroje...
Tau dvidešimt metų, o tu jau kalbi apie „palikimą po savęs“.
Norėjau savo indėlio. Tikiu, kad muzika, skleidžianti tam tikrą filosofiją, yra tikresnė. Nesakau, kad nereikia repo „atėjau, paspyriau, iš dangaus nukrito“. Žinai, prie poezijos visada galima būti priskirti repą, tačiau repas netinka poezijai. Iš kur pas tokį jauną žmogų polinkis į filosofiją? Nuo mažumės mėgau kapstytis ir ieškoti gilesnių prasmių. Paprastuose dalykuose esu įpratęs įžvelgti prasmę. Toks jau esu žmogus, jeigu man kas nors numeta kokią nors frazę, būtinai ne taip suprasiu, įsižeisiu. Tai slidus reikalas. Nežinau, ar esu kitoks, kiekvienas esame skirtingas. Niekada negalėsi į tą pačią situaciją pažiūrėti kito akimis.
Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?
Rašydamas aš būnu „išėjęs“ iš savęs. Kiekvienas kūrinys – tai mano išgyvenimai, apie kuriuos retai žino žmonės, būnantys šalia. Rašymas priklauso arba nuo visko, arba nuo nieko. Man visada atrodo, kad rašyti skatina blogi dalykai, išgyvenimai. Po gero nieko nesu parašęs (juokiasi).
Kaip manai, koks turi būti repas, kad jis patiktų visuomenei?
Nežinau, kaip įtikti klausytojams, nes jie yra labai „išmandrėję“, pripratinti prie gero repo. Paleidau albumą, bet jokio „feedbacko“ nesulaukiau. Aš nežinau, kaip įtikti visiems. To nesistengiu daryti, tiesiog darau tai, kas man patinka. Man to užtenka. Po dešimties metų? Matau save darantį tą patį. Turėsiu jau kažką padaręs gero. Turi būti revoliucija, kažkas turi revoliucijonuoti repą, jis turi kisti. Ką norėčiau padaryti? Subrandinti atlikėjus? Vienas juk nieko nepadarysi, norėčiau, kad visi stengtųsi ir būti tarsi vienas. Mačiau ankstesnį hiphopą, jis buvo vieningas, o dabar - visi atskirai. Dabar renginyje sutikęs reperį paspaudi jam ranką, bandai pakalbinti, o jis yra taip užkėlęs nosį, kad net nusisuka nuo tavęs. Visi šneka tik savo reikalais. Tai tikrai negerina tarpusavio santykių ir neskatino hiphopo kultūros kilimo.
Konkurencija?
Taip, tai jaučiama. Suprantu, kad yra laipteliai, suprantu, kad visiško repo naujoko negali priskirti prie „repo senių“. Pavyzdžiui, aš nepalaikau Mad Money, kuris išsišoko prieš Pushą. Manau, kad vyresnės grupės ir atlikėjai turi neliečiamybę, jie mums prakirto visus kelius. Mes negalime blogai apie juos atsiliepti. Esu prieš tokius išsišokimus. Pats turiu savo repą, juo ir užsiimu, geriau darysiu tai, ką darau ir diss'ų nerašysiu. Tegul manęs niekas ir neprovokuoja.
Su kuo galėtumei palyginti pasaulį, kuriame kuri?
Su namais... Tačiau namuose turėčiau būti vienas. Tai turi būti jauku ir artima sielai, širdžiai. Gal kitiems tai būtų bažnyčia. Gal žmonėms atrodo, kad kiauromis dienomis sėdžiu ir rašau tekstus, bet taip nėra. Labai retai tai darau. Kiek gyvenu, tiek ir rašau. Kai tik turiu laiko, jį dovanoju kūrybai. Tai yra daugiau negu mano hobis.
Artimiausias atlikėjo pasirodymas: Gralis @ Narauti 04.24
