Tavo vadovaujama kompanija „Culture Bridge“ Lietuvai pristatė nepaprastai jautrų, dokumentinį kino filmą „Begalinis koridorius“. Papasakok plačiau apie šį filmą.
„Culture Bridge“ buvo atsakinga už šio filmo kūrimą ir pristatymą. Ketverius metus su juo dirbo net dvylikos šalių tarptautinė kino kūrėjų komanda. Tai – tragiška dabar jau neegzistuojančio Kalnų Karabacho Chodžalio miestelio istorija. Filme pasakojama, kas vyko šiame regione armėnų ir azerbaidžaniečių karinio konflikto metu: per vieną naktį miestas buvo sugriautas, gyventojai išžudyti, suluošinti. Dauguma tiesiog dingo be žinios. Iki ašarų skausmingi kadrai pateikia išskirtinius, kraupią tragediją išgyvenusių ir ją vykdžiusių žmonių atsiminimus.
Ši dokumentinė kino juosta unikali dar ir tuo, kad pakalbintos abi kraupios atakos pusės – tiek nukentėję Azerbaidžano kaimelio gyventojai, tiek tiesiogiai žudynes organizavę žmonės. Savo prisiminimais filme dalijasi įvairių šalių karo žurnalistai, tragediją matę savo akimis, istorikai bei liudininkai. Filmas paremtas Lietuvos karo žurnalisto Ričardo Lapaičio prisiminimais: jis 1992 metais į Azerbaidžaną atvyko turistiniais tikslais, bet netikėtai pateko į dramatiškų įvykių sūkurį. Labai džiaugiuosi, kad filmas buvo parodytas ne tik kviestinei publikai, bet jį galės pamatyti ir visi norintys – kovo 14 dieną prasidėsiančio tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ metu.
Kas tave pačią labiausiai sujaudino šioje kino juostoje?
Kai žinai, kad įvykiai, faktai, nuotraukos – tikra dokumentika, supranti, koks laimingas esi, nes gyveni saugiai ir ramiai. Per tuos metus, kai dalyvavau filmo kūrime, teko ne tik organizuoti filmavimą, bet ir pačiai asmeniškai pažinti filmo herojus. Jautriausia šio filmo styga – herojės Mehriban istorija. Ši moteris tą košmarišką naktį, kai Chodžalis buvo užpultas, pagimdė dukrą. Ir... skerdynių metu ją tiesiog pametė. Sunku įsivaizduoti, ką reiškia motinai pamesti ką tik gimusį kūdikį. Tačiau karo žurnalistė Viktorija Ivleva-York mergaitę surado ir grąžino motinai. Ypač sujaudina Mehriban ir jos jau suaugusios dukros susitikimas su žurnaliste, išgelbėjusia jas prieš dvidešimt metų. O liūdniausia, kad mergaitė dėl tą kraupią naktį patirtų sužalojimų šį pasaulį paliko nesulaukusi filmo premjeros. Įvykiai Chodžalyje man priminė Lietuvos Sausio 13-osios tragediją. Žinoma, pati tų įvykių negaliu atsiminti, nes buvau labai maža, bet iš tėvų ir giminių pasakojimų žinau, kas tuo metu dėjosi Vilniuje.
O kaip toliau planuoji savo gyvenimą? Kokius tikslus sau keli?
Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu man gyvenimas suteikė galimybę – ieškoti savęs įvairiose srityse. Būsiu atvira... Visus tuos dvidešimt penkerius metus gyvenau, dirbau, siekiau, skubėjau, lėkiau.... Dabar man atrodo, kad visą tą laiką tarsi sukausi karuselėje. Priimdavau viską, ką siūlė gyvenimas: sceną, mokslus, konkursus, įvairiausius projektus, interviu, fotosesijas... Sukausi tarsi užburtame rate. O šiandien atsitraukiu ir stebiu viską iš šono. Žiūriu ir vertinu visą savo gyvenimą ir net pramogų pasaulį kitomis akimis. Matau, ką dariau gerai, ką blogai, kur galėjau kitaip pasielgti... Jei kažkas manęs paklaustų, ką šiandien noriu daryti, pasakyčiau: „Noriu eiti pirmyn, noriu nuversti kalnus!“
Tavo grožio studijai „Kristina“ pavasarį sukanka tik vieni metai. Negi joje mažai erdvės tobulėti?
Taip, grožio studijai bus vieneri, čia tikrai yra erdvės tobulėti. Tačiau vis dar ieškau savęs ir šioje srityje. Viskas vyko labai natūraliai. Įstojau į visuomenės sveikatos studijų programą, išsikėliau naują iššūkį ir sudalyvavau grožio konkurse „Mis Lietuva“, kuriame iškovojau titulą „Mis gracija“. Po konkurso žmonės pradėjo manęs klausinėti pačių įvairiausių patarimų – kaip tinkamai maitintis, kaip prisižiūrėti, kokias priemones naudoti. Todėl nusprendžiau sukurti „Facebook“ profilį: Kristina Ivanova – komplimentas turi kainą. Pradėjome aktyviai diskutuoti apie sveiką gyvenimo būdą, dalijomės patarimais, grožio receptais. Supratau, kad žmonėms vis tik trūksta informacijos ir kokybiškų paslaugų už prieinama kainą. Pirma mano mintis buvo sukurti kosmetikos liniją. Pradėjau ieškoti ingredientų, tiekėjų, žodžiu, gilinausi į grožio industrijos pasaulį. Tada nusprendžiau: pirmiausia reikėtų įkurti grožio studiją, o tada galvoti apie kosmetiką. Grožio studija – tai tik dalis mano saviraiškos ir kartu mano vienas mano pragyvenimo šaltinių.
Atrodo, kai domiesi įvairiomis sritimis, pasiūlymai tarsi patys plaukia. Juk visai neseniai prisijungei prie projekto „Už sveiką Lietuvą“?
2013-ieji – sveikatingumo metai. Visos šio projekto dalyvės – aš, Eglė Grėbliauskaitė, Laura Ibrasienė ir Eglė Žiūkaitė – esame sveiko gyvenimo būdo šalininkės. Norime paskatinti kitus juo domėtis, mokome mylėti save. Padarėme specialią fotosesiją, kiekviena pasakojame savo istoriją, taip, kad ją suprastų paprasti žmonės: juk visos turime savo kelią, kuris atvedė mus prie sveiko gyvenimo būdo. Tikimės, kad žmonės atkreips dėmesį, susimąstys. Noriu pakviesti visus, kurie neabejingi sveikai gyvensenai, prisidėti prie šio projekto.
Apie sveiką gyvenimo būdą išleista daugybė knygų, prirašyta galybė straipsnių. Kokių sveikos gyvensenos taisyklių laikaisi pati?
Mano supratimu, visur ir visada svarbiausia – saikas. Jis visa ko pagrindas. Net jeigu atsiverstume Bibliją, rastume labai daug prasmingų minčių apie saiką. Sveikata nėra vien tik mityba. Tai – visas gyvenimas, supratimas, suvokimas ir laisvalaikio, darbo, poilsio, šeimos laiko planavimas, harmonija, balansas. Požiūrį į sveikatą, visavertį gyvenimą iš esmės pakeitė mano studijos. Studijuodama išmokau labai daug vertingų dalykų ir juos pritaikau kasdieninėje veikloje.
Išmokau planuoti laiką, susidėlioti dieną taip, kad turėčiau valandėlę sau, draugams. Išmokau džiaugtis kiekviena diena, derinti maistą, atskirti, kas vertinga, o kas – tik skanu. Niekada neperšu minties, kad reikia kažko atsisakyti ar uždrausti. Valgau viską – tik su saiku. Derinu maistą. Galvoju, ką dedu į burną, žinau pagrindinius mitybos principus, ko turėčiau vengti, kas organizmui neduoda jokios naudos. Svarbiausia – džiaugtis gyvenimu. Kita vertus, labai svarbu poilsis, miegas. Gali valgyti sveikiausią maistą, bet jei visą laiką būsi pavargęs, nuolat jausi stresą ir įtampą – nesijausi laimingas, nepatirsi tikro gyvenimo skonio, pilnatvės. Pastaruoju metu dauguma jaučia įtampą ir liūdesį. Visi kažkur skuba, lekia. Šis ratas sukasi, kol kažkas ima ir tiesiog įkiša mums į stipinus pagalį. Dėl to dažniausiai nukenčia savijauta. Kai rimtai sušlubuoja sveikata, galime atiduoti viską, kad tik vėl jaustumės sveiki.
Kada pajutai, kad atėjo laikas keisti savo gyvenimą?
Dalyvavau „Mis Lietuva“ konkurse ir kartu ruošiausi šokių projektui, kuris turėjo prasidėti nuo rugsėjo. Mano diena buvo įtempta nuo ryto iki vakaro. Miegui ir poilsiui turėdavau vos kelias valandas per parą. Tuo pačiu metu dalyvavau grupės veikloje. Tai reiškia, kad vyko koncertai, filmavomės televizijos laidose, dalyvavome fotosesijose. Su šokių partneriu turėjome dalyvauti ir šokių stovykloje. Ir taip tris mėnesius, kiekvieną dieną. Kol vieną rytą atsikėliau ir supratau, kad nesuvokiu, kur esu. Išsekau ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Trūko poilsio, miego. Išsausėjo oda, plaukai, pradėjo lūžinėti nagai, nukrito svoris. Net pati sau nepatikau, nes buvau per liesa. Tąkart gydytojai man labai aiškiai ir paprastai pasakė: arba sustoju ir pradedu rūpintis savimi, savo sveikata, arba jie už pasekmes neatsako. Buvo gaila ir liūdna, bet pasitraukiau iš šokių projekto, pasirinkau meilę sau, sveikatą. Pats gyvenimas davė ženklą, o juk galėjo viskas baigtis ir kitaip... Tikrai, neaišku, kur tas skubėjimas ir beprotiškas ritmas mane būtų nuvedęs. Dabar renkuosi, kur eiti, kaip leisti laisvalaikį, kur dalyvauti.
Kas pastūmėjo tave išeiti iš muzikinio projekto „Šarka“?
Tiesiog atėjo laikas rinktis. Tai, kuo imuosi, visada stengiuosi padaryti gerai ir iki galo. Projektas „Šarka“ užaugo, kartu su juo užaugau ir aš. Išsikėliau sau naujų tikslų ir jų siekiu. O merginos? Joms puikiai sekasi. Linkiu joms augti ir tobulėti.
Nepasiilgsti scenos, koncertų, šurmulio, jaudulio?
Kol kas nespėjau pasiilgti. Juo labiau, kad kaip Kristina Ivanova – niekur nedingau. Ir toliau dalyvauju viešajame gyvenime. Tik kitu amplua, kitais tikslais ir projektais. Neseniai Kijeve praūžė mados renginys – „Femme Fatale“ mados namų kolekcijos pristatymas, kuriame tikrai netrūko nei jaudulio, nei streso.
O gal praeis kiek laiko ir vėl norėsi dainuoti scenoje?
Gal... Niekada nežinai, kas bus rytoj. Galbūt sukursiu naują muzikinį projektą, o gal norėsiu dainuoti viena. Turiu labai stiprią, šaunią komandą ir ja labai džiaugiuosi. Todėl kol kas šia tema daugiau neturiu ką pasakyti.
Ar pasikeitė asmeninis gyvenimas, kai sumažėjo koncertų? Gal atsirado daugiau laiko draugui, namams?
Šiandien, kaip moteris, jaučiu pilnatvę, gyvenimo džiaugsmą. Tiesiog viską planuoju taip, kad turėčiau laiko namams, savo šeimai. Štai mano mamos ir močiutės gimtadieniai – jau laukiu, kada galėsiu sėsti į automobilį ir važiuoti jų pasveikinti. Visada turiu laiko artimiesiems ir draugams. Visi žino, kad bet kada gali pas mane užsukti, visada rasiu laiko arbatos ar kavos puodeliui. Darbus ir laiką reikia planuoti taip, kad suspėtum padaryti viską, kas tau svarbu. Labai branginu savo šeimą ir privatų gyvenimą.
Kokia esi namuose su savo mylimu žmogumi?
Labai sunku vertinti save iš šalies, bet tikriausiai nieko naujo nepapasakosiu: tvarkausi, skalbiu, gaminu... Labai mėgstu gaminti, juk namuose pagamintas maistas yra kitoks – žinai, ką valgai. Manau, esu paprasta ir šeimyniška moteris. Poros santykiams svarbiausia – bendravimas, todėl stengiuosi daugiau kalbėtis. Dviejų žmonių santykiai – didžiulis darbas, jį atlikti privalo abu. Bedarbių čia negali būti.
Gal jau laikas pagalvoti apie vestuves?
O kuri mergina nesvajoja apie vestuves? Kartais ir aš pagalvoju. Kaip kiekviena moteris, tikiuosi gražios ir ypatingos šventės. Tik ar noriu tradicinių vestuvių – dar nežinau... Tiesą sakant, galėtų greitai įvykti tos vestuvės (juokiasi). Mintys vis dažniau sukasi apie šeimą, vaikus...
Daugelis sako, kad antspaudas nieko nekeičia. O ką tu manai?
Man svarbu įtvirtinti santykius. Antspaudas galbūt tikrai nieko nekeičia, jei žmonės myli vienas kitą, bet, mano nuomone, jis turi būti.
Svajūnė Marcinkevičienė
