Šiaurinių jūrų liūtų Markizės ir Pirato jaunikliui jau eina antras mėnuo. Mažasis liūtukas per tą laiko išmoko plaukioti, labai išdrąsėjo ir nepaliauja dūkęs su savo mama, rašoma pranešime spaudai.
„Tikras pasiutėlis, – sako Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas. – Nežinau, kaip Markizė ir apsikenčia jo šėliones: jis visą dieną gali lipti jai ant sprando ir su malonumu lyg per kokį kalnelį nučiuožti per nugarą ant žemės.“
Markizė apsivaikavo birželio 11 dieną. Visą tą laiką Jūrų paukščių ir žinduolių skyriaus darbuotojai nepalieka mamytės su jaunikliu be dėmesio. Gyvūnai yra stebimi kiaurą parą: jeigu leidžia oro sąlygas – gyvai, jei ne – per specialiai tam įrengtą vaizdo kamerą.
Abu liūtai – muziejaus senbuviai, atkeliavę iš Rusijos. Piratas Kopgalyje apsigyveno 1991 metais, Markizė – 2001 metais.
Kol Piratas buvo pakankamai jaunas ir dalyvaudavo pasirodymuose muziejaus amfiteatre, apie veisimą nebuvo galvojama. Tačiau dabar patinui jau 21-neri, o vidutinė šių gyvūnų gyvenimo trukmė paprastai siekia 25 metus, todėl prieš keletą metų buvo pradėta svarstyti palikuonių atsiradimo galimybė.
„Iš pradžių atrodė, kad šis sumanymas pasmerktas žlugti, – pasakojo Arūnas Grušas. – Ir muziejus nėra patyręs veisiant šiuos gyvūnus, ir Piratas jau pagyvenęs, ir Markizė nepratusi bendrauti su priešinga lytimi.“
Tačiau po dviejų bendro šios poros gyvenimo metų, pirmą kartą muziejaus istorijoje ir patys muziejininkai, ir muziejaus lankytojai gali džiaugtis guviu patinėliu. Sveria jis apie 25 kilogramus (taip specialistai sako iš akies, nes nedrįsta atskirti jo nuo rūpestingos patelės), yra linksmas ir smalsus, kaip ir kiekvienas jauniklis. Tiesa, lankytojai jį kol kas gali pastebėti tik nedideliame karantino baseine.
Pasak Arūno Grušo, iš pradžių nerimą kiek kėlė Markizės sveikata, bet dabar ir ji jau puikios nuotaikos, kantri, rūpestingai žindantį pirmagimį, mama.
Šiaurinio jūrų liūto jauniklis (nuotr. Lietuvos jūrų muziejaus)
