Deja, mergina to ėmė siekti sveikatą žalojančiais būdais. Iš pradžių – įvairios dietos, o vėliau net ir badavimas. Visa tai privedė iki sunkios operacijos, kuri galiausiai privertė atsimerkti ir ištarti „stop“. Inga neslepia – tai buvo baisiausia naktis jos gyvenime. Pasimokusi iš savo klaidų, mergina nori apie tai papasakoti ir kitoms jaunoms merginoms, kurios to nė nesuprasdamos, sau daro negrįžtamą žalą.
Inga, jūsų kelias į sveiką gyvenimo būdą nebuvo lengvas. Nuo ko viskas prasidėjo?
Iš tiesų, kelias buvo labai ilgas ir tikrai labai sunkus. Maniau, kad nesu labai išradingas žmogus, bet kai atsuku laiką atgal ir prisimenu tą laikotarpį, suprantu, kad yra kitaip, nes iš tiesų, nė nežinau tokios dietos, kurios nebūčiau laikiusis.
Svorio atsikratyti nusprendžiau jau tapusi paaugle. Visos merginos po truputėlį moteriškėjo, turėjo taliją, dailias veido formas, o aš, pasižiūrėjusi į save, pamačiau jauną, apvalią merginą, kuri sau tuo metu visai nekėlė žavesio… Jau tuo metu supratau, kad turiu būti kažkuo panaši į kitas, nes jos visiems patiko. Kaip paauglę, mane tai žeidė. Man taip pat norėjosi to dėmesio.
Ar nusprendėte svorį mesti pati, ar, galbūt, sulaukėte komentarų iš šono?
Patyčių dėl savo didesnio svorio nepatyriau, nors vieną atveji prisimenu. Kažkur 8-oje klasėje klasiokas numetė juokelį apie mano apvalios formos veidą. Tiksliai nepasakysiu, kokį žodį jis pasakė, bet tai mane labai įskaudino, ir dar labiau paskatino ieškoti būdų, kaip atsikratyti svorio. Kaip šiandien prisimenu – po to įvykio aš bijojau, kad jis vėl to nelepteltų. Norėjau jam kažkuria prasme įtikti, kad to nekartotų. Tą akimirką buvau labai pažeidžiama.
Kaip pradėjote mesti svorį, kad atsikratėte net 15 kilogramų?
Kai suvokiau įvairių dietų žalą, pradėjau ieškoti kitų būdų. Mano perversmas įvyko tada, kai atsisakiau produktų, kurių nevartoju lyg šiol: bulvės, miltiniai patiekalai. Stengiuosi nevartoti pieno produktų. Nors dievinu padažus, bet atsisakiau ir jų. Į savo maisto racioną įtraukiau įvairiausių daržovių.
Suvokiu, kad jokio stebuklo neišradau – visus šiuos dalykus žinojau ir anksčiau, bet prireikė daug metų, kad tai suvokčiau. Žinoma, pradėjau intensyviau sportuoti, daugiau vaikščioti gryname ore. Jei reikia rinktis – eiti ar važiuoti – aš mieliau renkuosi ėjimą.
Geriu labai daug vandens – manau, daugelis žmonių jo vartoja per mažai. Pats svarbiausias dalykas, kuris man sunkiausias – nepraleisti nė vieno valgio. Bent 5 kartus per dieną stengiuosi pavalgyti. Tai labai pakeitė mano medžiagų apykaitą.
Tiesa, minėtus 15 kilogramų numečiau sveikos mitybos pagalba, sportuodama. Po badavimo buvau numetusi apie 13 kilogramų, tačiau vėliau priaugau ir vėl. Po kelių metų pradėjau sveikai maitintis ir pagaliau -15 kg!
Kokių dietų laikėtės?
Pačių įvairiausių! Kokias tik tuo metu rasdavau „Google“, visas išbandydavau. Pačios elementariausios: grikių dieta, vaisių dietos, agurkų ir panašiai. Bet pati baisiausia mano dieta-badavimas.
12-oje klasėje radau straipsnį, kuriame Kristina iš Tina Dance dalinosi, kaip 30 dienų gėrė tik vandenį ir atsikratė labai daug svorio, pasakojo apie pagerėjusią savijautą. Susigundžiau ir aš. 25 dienas gėriau tik vandenį, į savaitę kartą leisdavau sau atsigerti mažą puodelį kavos. Pamenu, pirmomis dienomis stengdavausi eiti kuo anksčiau miegoti, kad nenorėčiau valgyti, o alkį malšindavau gamindama sesėms ir broliui. Kai įkvėpdavau kvapų, valgyti norėjosi mažiau. Dabar rašau, ir tai atrodo taip kvaila, bet visas procesas buvo labai sunkus psichologiškai. Buvo etapų, kai mama pagamindavo bandelių, o aš atsikasdavau ir tiesiog išmesdavau.
Besilaikydama dietų susidūrėte ir su sveikatos problemomis. Kokios jos buvo?
Dietų pradėjau laikytis nuo 14 metų. Dabar man – 26-eri, o su sveikatos problemomis susiduriu dar ir dabar. Tiesa, jau stipriai gerėja.
12-oje klasėje laikiausi „dietos“, tiksliau, badavimo, o po 3 mėnesių išvažiavau studijuoti į Klaipėdą. Nuo birželio mėnesio iki spalio, man buvo dingusios mėnesinės. Galvojau, gal tai dėl streso, kurį patyriau – nauja vieta, svetimas miestas, nauji žmonės. Po to jos tai atsirasdavo, tai dingdavo – ciklas buvo labai nepastovus.
Po kelių mėnesių, lipdama į ketvirtą aukštą link savo bendrabučio kambario, aš vis stabtelėdavau – man pradėjo trūkti deguonies, nors tuo metu buvau labai liekna po badavimo. Ir taip kiekvieną kartą lipant. Ėmė trūkti energijos, todėl nusprendžiau apsilankyti pas savo šeimos gydytoją, kuri man padarė kraujo tyrimus. Po kelių dienų sulaukiu skambučio, kad atvykčiau į ligoninę – yra atsakymai. Atėjusi supratau, kad kažkas negerai. Mano šeimos gydytoja yra žmogus, dirbantis 20 metų, turinti didžiulę patirtį. Parodžiusi mano rezultatus ji pasakė, kad tokių blogų kraujo rezultatų nebuvo mačiusi – geležies buvo likę tik apie 2 procentus.
Finale – kritinio atvejo mažakraujystė, turėjau lankytis reguliariai, darytis kraujo tyrimus. Antrame kurse pradėjau dažniau sirgti, ir taip visus metus – peršaldavau ir iškart temperatūra, ko anksčiau niekuomet nebuvau patyrusi. Dar po pusmečio ėjau per perėją ir viduryje jos tiesiog sustojau – nebegalėjau eiti toliau. Pradėjo skaudėti šonus – pasirodo, tai buvo inkstų uždegimas.
Tą dieną jaučiausi kaip nesava, o naktį, pakilusi nueiti į tualetą, nebegalėjau išsitiesti – man taip viską skaudėjo. Tą naktį mane išvežė su greitąja. Mane tikrino 4-5 daktarai, ir visi pasakė, kad skubiai reikia operacijos, nes man buvo inkstų uždegimas, kuris perėjo ir į gimdą. Vis dėlto po kraujo tyrimų paaiškėjo, kad operacijos man atlikti negali – reikalingas kraujo perpylimas, nes mano buvo per silpnas.
Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime. Operacija buvo būtina, kad būtų išsaugota tai, kas reikalinga vėliau susilaukiant vaikų. Esu nepaprastai dėkinga gydytojams, kad taip sureagavo, o dabar profilaktiškai lankausi pas ginekologę. Kol kas viskas gerai. Man taip ir gydytoja pasakė: „Inga, rūpinkis savimi, savo sveikata – dar prieisi prie to, ko nebegalėsime išsaugoti.“ Tai prisiminusi graudinuosi iki šiol.
Kada supratote, kad save žalojate ir reikia sustoti?
Supratau tada, kai mane teko operuoti. Supratau, kad tai dėl visų dietų, kurių laikiausi, dėl badavimo. Nieko panašaus nebūtų buvę, jei nebūčiau alinusi savo organizmo. Kraujo perpylimas buvo tikras smūgis.
Kiek mažiausiai esate svėrusi? Kiek sveriate dabar?
Mažiausias mano svoris buvo 51 kg. Šiuo metu mano svoris svyruoja nuo 60 iki 63 kg.
Kaip dabar atrodo jūsų dienos meniu?
Dabar maitinuosi pagal trenerės rekomendacija, bet, iš esmės, ji nelabai skiriasi nuo to, ką valgydavau ir anksčiau, kai pradėjau sveikiau maitintis. Rytais dažniausiai valgau avižų košę arba omletą, užkandis – vaisius (bananas,obuolys,apelsinas), pietūs – vištiena ar kalakutiena su daržovėmis (troškintos ar žalios), užkandis – riešutai, trapučiai. Vakarienė – omletas, žuvis su daržovėmis ar vištiena. Iš tiesų, valgau labai paprastai – tik vengiu vakarais tuos produktus, kurie turi daugiau angliavandenių.
Koks dabar jūsų ryšys su sportu?
Po ilgų metų atradau nerealią trenerę Ramoną, kuri žino visą mano kelią, žino, kokias problemas turėjau. Tai žmogus, kuris manyje pažadino meilę sportui. Su Ramona sportuoju 2-3 kartus per savaitę. Žinoma, būna pertraukų (kad ir dabar – 2 savaites atostogavau) bet jau laukiu, kada grįšiu. Dabar suvokiu sporto naudą žmogui.
Jūsų manymu, kodėl daugybė merginų, pradėjusios mesti svorį, tarsi už to „užsikabina“ ir nebemato savęs veidrodyje, nori sverti vis mažiau ir mažiau?
Kai svėriau 51 kg, visi aplink sakė, kad man netinka, matosi kaulai, kojos atrodo išklyšėjusios. Galvojau, kad jie man tiesiog pavydi. Kiekvienas toks komentaras pakeldavo mano savivertę. Nemoku paaiškinti, kas tuomet atsitinka su žmogaus psichologine būsena, bet žinau, kad tuomet ji veikia visai kitaip. Visus kitus dalykus puikiai suvoki, bet kai kalba pasisuka apie svorį, tu lyg girdi tai, ką nori girdėti. Žmogus, kuris svorio metimo procese, yra lyg sergantis, ir niekas nesupras, apie ką aš kalbu, kol nebus to patyręs.
Pabandykite įsivaizduoti žmogų, kuris visą dieną nieko nevalgo, o suvalgęs skiltelę apelsino, jaučiasi kaltas ,kad tai padarė. Bent aš asmeniškai iškart jausdavausi stora, sverdavausi po kiekvieno valgio. Tai yra beprotybė! Tu lyg gyveni įprasta gyvenimą, bet atmestinai, nes visos tavo mintys – apie svorį.
Skamba dramatiškai, bet tai lyg kova, kuri gali tęstis visą gyvenimą. Ir, jei atvirai, manau, kad būtent apie tai kalbama per mažai. Galbūt, jei apie tas problemas ir jų sprendimą kalbėtų daugiau žmonių – tiek socialiniuose tinkluose, tiek realiame gyvenime – turėtume mažiau tokių skaudžių patirčių. Bet iš dalies suprantu ir žinau, kad prie tokių žmonių labai sunku prieiti ir jiems paaiškinti.
Ką siūlytumėte visoms merginoms, kurios nusprendžia, kad nori sulieknėti?
Esu už moteris, kurios save prisižiūri, aš – už estetika, bet neperlenkiant lazdos. Siūlyčiau ne tik susitelkti ties skaičiukais, kuriuos rodo svarstyklės, bet matyti save, visumą. Nesivaikykite madų – jau seniai pasenęs „90-60-90“ moters idealo suvokimas. Pradėkite nuo elementarių dalykų: daugiau vandens, sveikesnis maistas, sportas. Aš esu gyvas įrodymas, kad šie pasenę, bet laiko patikrinti metodai tikrai veikia. Jei trūksta motyvacijos, stebėkite žmones, kurie daro tai, ko siekiate jūs, tik sveikais organizmo nežalojančiais būdais. Paskutinis, bet svarbiausias patarimas – neskubėkite, nenorėkite greitų rezultatų. Taip gyvenime niekada nebūna.
