Ne tik laikmetis ir pinigų trūkumas keičia lietuvių laidojimo tradicijas. Vis dažniau žmonės patys dar būdami gyvi „susiorganizuoja“ savo paskutinę kelionę, naujus papročius gimdo ir artimųjų noras originaliai įprasminti mirusiojo atminimą.
Konservatyvūs lietuvių laidojimo papročiai tokie atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Per pastaruosius 10 ar 20 metų kai kurios atsisveikinimo su mirusiuoju tradicijos beveik nunyko arba buvo pakeistos naujomis.
Pavyzdžiui, didmiesčiuose jau retai fotografuojamasi prie karsto, mažesniuose miesteliuose ir kaimuose velionis nebešarvojamas namuose, kaip buvo įprasta prieš gerą dešimtmetį.
Vis rečiau į paskutinę kelionę lydi dūdų orkestrai. Pučiamuosius instrumentus nūdien pakeitė kompaktinių diskų grotuvai, smuikai, kanklės, sintezatoriai ir profesionalūs giedotojai, kurių mažai kas prašo giedoti „Kalnus“. Mirusiuosius dabar palydi muzika iš kino filmo „Titanikas“ arba dainos, kurių mėgo klausytis velionis.
Vis dažniau išėjusiojo artimieji arba draugai užsako sukurti trumpą dokumentinį filmą su įsimintiniausiomis mirusiojo gyvenimo akimirkomis, šarvojimo sales papuošia velionio nuotraukomis arba jo mėgtomis gėlėmis, laidojant, leidžia į dangų balandžius arba šūvių salvę, jei, pavyzdžiui, velionis mėgo medžioti.
Pasirūpino pietumis
Klaipėdietė Rūta - samdoma laidotuvių giedotoja ir muzikantė. Šį darbą ji atlieka jau 8 metus. Per tiek laiko Rūtai teko išklausyti ir labai neįprastų pageidavimų.
Pavyzdžiui, savo noru iš gyvenimo nutaręs pasitraukti baikeris prieš mirtį surašė, kokių šermenų norėtų. Vyras prašė palaidoti jį su odiniais ilgaauliais batais, kad jo šermenyse skambėtų Vladimiro Vysockio dainos ir kad po mirties jį kremavus, pelenai būtų išbarstyti upelyje...
Neseniai Rūta dalyvavo balandininko laidotuvėse. Po ceremonijos kapinėse artimieji nutarė į dangų paleisti balandžių būrį.
„Vienose šermenyse pageidavo, kad gročiau melodiją iš kino filmo „Titanikas“, nes mirusi mergina tą filmą mėgo, kitose prašė dainų „Švelnumas“, „Balandėlė“. Teko dalyvauti laidotuvėse, kurių metu kortežą su karstu lydėjo motociklai. Kapinėse jų motorų skleidžiamas garsas buvo labai neįprastas. Buvo, kai savo mirusį kolegą, dirbusį krovininių automobilių vairuotoju, bendradarbiai į paskutinę kelionę palydėjo šių mašinų signalais - tiesiog atvažiavo eilė vilkikų, jų vairuotojai vienu metu nuspaudė garso signalus“, - apie neįprastus laidojimo būdus pasakojo klaipėdietė.
Jos atmintyje išliko ir dar kelios netradicinių palydėtuvių Anapilin akimirkos. Vienos senolės artimieji prie įėjimo į šarvojimo salę paliko padaugintų nuotraukų iš paskutinės smagios velionės fotosesijos. Pažįstami galėjo atminimui pasiimti senolės, pozuojančios ant motociklo, fotografijų.
Rūta teigė pastebėjusi, jog dažniausiai kitoniškumu bei prabanga išsiskiria žymių klaipėdiečių laidotuvės.
Rodė filmą
Žinomos klaipėdietės, scenos kalbos dėstytojos ir radijo laidų vedėjos Irenos Calzonienės laidotuvės buvo ypatingos. Nei išskirtine prabanga, nei graudulingomis atsisveikinimo scenomis jos nepasižymėjo. Kaip ir pageidavo Irena, jos palydėjimas į amžinybę buvo ramus ir dvasingas.
Gedulingų pietų metu susirinkusiųjų laukė staigmena - filmo apie Ireną Calzonienę peržiūra. Jo autorė Jūratė Klumbienė prisipažino, jog sulaukusi pasiūlymo pristatyti prieš keletą metų sukurtą filmą apie I. Calzonienę tokiu metu nuogąstavo, kaip šią žinią priims velionės pažįstami, giminės ir artimieji.
„Irena užgeso greitai. Daug kam šios moters mirtis buvo labai netikėta. Baiminausi, kad matyti ją kalbančią ir besišypsančią ekrane bus per skaudu. Mintis taip atsisveikinti su kolege ir drauge kilo Nijolei Skučienei. Pirmi filmo kadrai prabėgo tyloje, gal kai kurie ir jautėsi nejaukiai, tačiau Irenos mintys sušildė, jos žodžiai apie sūnaus netektį, gyvenimo prasmę įkvėpė atvirumui. Po filmo žmonės kilo ir kalbėjo. Buvo šviesi popietė. Šviesi ta prasme, kad Irenos draugai nuoširdžiai dalinosi prisiminimais“, - pasakojo J. Klumbienė.
Atsisveikinimai trumpėja
Ritualinių paslaugų firmos „Aterna“ Klaipėdoje direktorė Vitalija Rumbaitienė pastebėjo, kad jau keletą metų artimieji šarvojimo sales užsako vis trumpesniam laikui. Nunyko tradicija mirusiojo gedėti kelias paras. V. Rumbaitienė mano, kad priežastis - pinigai.
„Namuose mirusiųjų jau niekas nešarvoja, o salių nuoma kainuoja. Dabar pasitaiko, kad užsako tik kelioms valandoms. Ateina gedėti iš ryto, o popiet jau veža laidoti“, - pasakojo firmos vadovė.
Anot jos, pasitaiko, kad artimieji šalia pagrindinės mirusiojo nuotraukos padeda ir daugiau fotografijų.
„Gėlių atneša vis mažiau, daugiau vokelių, ypač, jei velionį artimieji nutarė kremuoti. Ši paslauga brangi, įskaičiavus visus mokesčius, kelionės į Rygą išlaidas ir tai, kas būtina, tenka pakloti apie 5000-6000 Lt“, - vardijo V. Rumbaitienė.
Pro jos akis nepraslysta ir tai, kad šermenų metu yra rodomos skaidrės didžiuliame ekrane, kurį atsiveža mirusiojo artimieji.
Ekrano ir skaidrių aparato firma nenuomoja, tačiau pageidaujant, leidžia atsivežti.
„Anksčiau prie karsto giedodavo, dabar užsako profesionalius muzikantus, giedotojus keičia įrašai“, - teigė pokalbininkė.
Gyvenimas be šaknų
Švėkšnos bažnyčios klebonas Donatas Stulpinas, kviečiamas į laidotuves, iškart pastebi, kokios šeimos jaučia kaltę, jog mirusiajam gyvenime skyrė per mažai dėmesio. Klebono teigimu, kaltę stengiamasi išpirkti gėlių jūra.
„Deja, kompensuoti šykštėto dėmesio jau neįmanoma. Per vėlu. Skaudu, kai tėvų laidotuves vaikai užkrauna ant svetimų žmonių pečių. Samdo žmones, kurie tai padarytų. Įsivaizduojate, net malda dabar samdoma. Tikrai ne pinigų trūkumas tradicijas keičia. Žmonės suvakarėjo, susvetimėjo smarkiai. Dabar mirusiojo net bijoma, artimieji jį pamato kelioms valandoms ir skuba užkasti. Kartais pajuntu, jog ir mane kviečia ne todėl, kad nori, ar to pageidavo mirusysis, kol gyvas buvo. Kviečia, nes taip reikia. Lietuviai atitrūksta nuo savo šaknų. Ir tai juntama ne tik mirties akivaizdoje. Gyvenime vienas nuo kito nutolome“, - mintimis dalijosi klebonas.
D. Stulpinui skaudu, jog nėra jėgos, kuri galėtų sugrąžinti tautai tradicijas.
„Kas mūsų laukia? Toli ieškoti nereikia, pasižvalgykim, kaip gyvena švedai. Šioje šalyje pagyvenę tėvai net nesitiki, kad vaikai juos karšins. Patys įsiprašo į senelių namus. Iš anksto registruojasi. Gyvenimas ir pas juos, ir pas mus tampa valdiškas. Nėra ką daryt - teks susitaikyti ir su tuo“, - apgailestavo Švėkšnos bažnyčios klebonas D. Stulpinas.
„Kūną laidojo, sielą - lydėdavo“
Valerija JANKŪNAITĖ, etnologė
Mūsų senoliai iš kartos į kartą perduodavo mirusiojo išlydėjimo tyloje tradiciją. Atsisveikinimas prasidėdavo dar gulint pataluose ir ruošiantis išėjimui. Artimieji, giminės ir visas kaimas ateidavo išklausyti paskutinį žodį, atsiprašyti, susitaikyti ar net gauti palaiminimą, kuris buvo labai svarbus. Mirties akimirkos troboje laukdavo tyliai. Jai apsilankius, visi apie pusvalandį būdavo rimtyje, be žodžių. Taip pagerbdavo išėjusįjį ir padėdavo sielai atsiskirti nuo kūno.
Tris paras buvo gedima. Tik trečiąją dieną sukaldavo karstą. Verkti prie mirusiojo buvo draudžiama, išprašoma lauk, jei kas nesusilaikydavo.
Kūną laidojo, o sielą lydėdavo. Ašaros ir emocijos jai trukdydavo pakilti. Dėl to net minėti mirusiojo vardą buvo draudžiama. Mirusį šarvodavo namuose, puošdavo vietą vazoninėmis gėlėmis, nes skintos - juk taip pat negyvos. Miręs prie mirusio netinka. Prie kapo kalbų nebūdavo. Kunigas pašventindavo, trumpą pamokslą pasakydavo ir visi ramiai išsiskirstydavo.
Lietuvių papročiai buvo pradėti naikinti sovietmečiu, kai ir gyvenimas, ir mirtis buvo diktuojami. O paskui užmiršti tradicijas tapo tiesiog patogu.
Kur dingo išmintis? Kodėl dabar žmogus yra protingas, bet toks nelaimingas? Nes neturi, į ką atsispirti, nejaučia savo gyvenimo linijos pradžios ir pabaigos. Iškreiptas gyvenimo supratimas mus supa. Tūkstančiais metų gedėjo tris paras, atsisveikinant bučiavo savo tėvus ir motinas, o dabar nepatogu tai daryti, ne estetiška? Subalamutintas žmogus, vertybės perkainuotos, visi nori nuolaidų, tačiau jų gavus - nepalengvėja.
Bet ne viskas - tik juoda. Užvaldęs sąmonę materialusis pasaulis, nors ir neskubėdamas, bet traukiasi iš visuomenės sąmonės, o kartu su tuo grįžta savo šaknų paieškos.
Kad jūs žinotumėt, kiek daug žmonių dabar skambina ir domisi, kaip švęsti kalendorines datas. Mus ir emigrantai pasiekia. Pasakoja, džiaugiasi protėvių išmintį iš naujo atradę. Nereikia bijoti mokytis iš naujo. Nepasiduokime tėkmei, kuri vadinasi „mokamos paslaugos“. Tenka išgirsti, kaip guodžiamasi, „oi, kaip per laidotuves pavargau“, bet juk tai ir yra laikas, kai reikia pavargti. Palydėjome žmogų, kuris mums buvo labai artimas, bent tiek jam galime pasitarnauti? Linkėčiau šių Vėlinių išvakarėse pasikalbėti su senoliais. Nors kartą įsiklausyti, ką jie kalba, išgirsti išmintį, kuri suteikia mums tai, kas dabar neįkainojama, - ramybę.
Laidotuvių tradicijos svetur
* Kai kuriose Afrikos žemyno dalyse mirusiuosius laidoja po gyvenamojo namo grindimis. Paprotys reikalauja, kad velionio šeima garsiai ir graudžiai raudotų. Po laidotuvių rengiama triukšminga ir linksma puota.
* Kinija turi kelis laidojimo ritualus. Vienas iš jų įpareigoja su mirusiuoju atsisveikinti per 49 dienas. Šalies valdžia tik neseniai uždraudė į kapines kviesti pusnuoges šokėjas. Jas atsivesdavo mirusiojo artimieji tam, kad į ceremoniją ateitų kuo daugiau žmonių, nes nuo jų gausos buvo sprendžiama ar velioniui parodyta derama pagarba.
* Mirtis musulmonų kraštuose - ypatingai svarbus įvykis. Velionio šeimai yra suteikiama didžiulė pagalba. Kaimynai ir giminės kurį laiką net tvarko šeimos buitį. Laidotuvių ceremonijoje draudžiama dalyvauti moterims. Karsto nešimas - garbinga pareiga. Nešikams atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės.
Vaida JUTKONĖ
