Jei negirdėjote apie grupę „Sirenos“, vadinasi gilinatės tik į spaudą ir visai nevaikštote į koncertus. Mat „Sirenos“ nesireklamuoja ir nekuria skandalų. Tiesa, išsisukti nuo jų kartais tiesiog nepavyksta... Apie tai plačiau išskirtiniame interviu papasakos pati Renata.
- Iš „Kitokių“ tapote „Sirenomis“. Ar jau spėjote gerbėjams įskiepyti naują pavadinimą?
- Na, dar jaučiasi šiokia tokia maišalynė. Ypatingai man. Visgi sukūriau tiek vieną, tiek kitą grupę. Tačiau negaliu pasakyti, kad tai yra blogai. Žmonės mane pažįsta, ne tik kaip grupės narę, bet ir kaip asmenybę. Visi dabartiniai koncertų užsakovai yra pelnytas darbo vaisius, kurį brandinome nuo pat šio, kaip aš vadinu, „versliuko“ pradžios. „Sirenos“ įdėjo labai daug darbo, kad galėtų ne tik vadintis, bet ir būti tikra grupe. Tokia grupe, kuri kuria dainas, stengiasi kuo kokybiškiau jas atlikti ir daugiau orientuojasi į koncertus nei į reklamą.
- Ir „Kitokių“, ir „Sirenų“ sudėtis ne kartą keitėsi. Kodėl?
- Kurį laiką mūsų sąstatas buvo – Greta Lebedeva, Indrė Burlinskaitė, aš, Guostė Dylienė ir Oksana Šklėriūtė. Guostė išėjo į dekretą, paskui ir Oksana... Vėliau „lūžom per pusę“ (nuo grupės atsiskyrė G. Lebedeva, I. Burlinskaitė ir pasiliko pavadinimą „Kitokios“ – aut. past.), prie grupės prisijungė Alvyda Chmelevskytė (grupė persivadino į „Sirenas" – aut. past.). O Gintarė Mackelaitė prie „Sirenų“ prisijungė labai trumpam. Jokių pykčių nebuvo, tiesiog ji daro savo darbus, o mes savo.
- Dabar likote dviese. Ar ieškosite naujos narės?
- Ne, neieškome ir neieškosime. Visą vasarą prakoncertavome dviese. Labai stipriai ir daug dirbome, turėjome nemažai koncertų. Net nėra tikslo ieškoti kažko kito. Mums ir dviese puikiai išlaikome grupę.
- Ar įmanoma pragyventi iš koncertinės veiklos?
- Aš manau, jeigu būtų neįmanoma, aš tikrai nedirbčiau. Negaliu sau leisti tokios prabangos. Nesu aštuoniolikmetė, kuri tiesiog užsimanė tapti žvaigžde. Tai yra mūsų su Alvyda verslas. Gal mes ir mažiau rėkiame, kiek daug užsidirbame ar kiek daug koncertuojame, bet, neslėpsiu ir išgyventi ir prasigyventi tikrai įmanoma. Jei, žinoma, dirbi. O mūsų vasara buvo tikrai labai stipri. Pastebėjau, kad daug koncertuojantys atlikėjai kur kas mažiau skelbiasi esantys populiarūs, nei tie, kurie per sezoną vos vieną ar kelis kartus gauna galimybę pasirodyti.
- Jūsų koncertinis įvaizdis – sektinas pavyzdys. Į ką orientuojatės besiruošdamos pasirodymams?
- Jei nori išsilaikyti scenoje ir, kad žiūrovams būtų skanu – privalai investuoti. Negali, vos gavęs pinigų, jų visų išleisti asmeninėms reikmėms. Privalo atsirasti grįžtamas ryšys. Galbūt „Kitokių“ klaida ir buvo ta, kad dirbome „konvejeriu“. Be paliovos dirbome ir nebuvo aišku, ko norėjome, ko siekėme. O dabar viskas kitaip. Dirbame dėl kokybės, o ne dėl kiekybės.
Investuojame labai daug. Ypatingai į programos kokybę. Dainas stengiamės „gaminti“ kuo kokybiškiau. Įrašę, siunčiame masteringui, kad suvestų visus galus ir, iš tiesų, koncertuojant tai be galo jaučiasi. Muzikos kokybė visai kita. Na, bet, aišku, vis tiek visi galvoja – „Ai, čia merginos, papai, daugiau niekas neįdomu“. O iš tiesų dirbame labai daug. Neslėpsiu, ir įvaizdis nemažai atsieina. Sceninius drabužius mums kuria dizainerė, kuri bendradarbiauja su garsiais italų namais.
- Ar dėl naujojo vaizdo klipo jau daug pagyrų spėjote sulaukti?
- Visokių komentarų teko išgirsti. Tačiau džiaugiamės gavę lauktą atsiliepimą, kad tai yra gana aukšto lygio vaizdo klipas.
- O ar teko išgirsti aštresnių komentarų?
- Nežinau... įsigilinimui į komentarus naujienų portaluose aš tiesiog neturiu laiko. Tačiau asmeniškai sulaukėme tik teigiamų komentarų. Prisipažinsiu, kad to net gi nesitikėjau. Ypatingai smagu buvo sulaukti pagyrų iš tų, su kuriais ryšiai jau seniai buvo nutrūkę. Iš tiesų, jaučiasi stiprus palaikymas. Malonu buvo sulaukti ir žodžių, kad štai dabar mudvi su Alvyda padarėme tai, ką seniai norėjome padaryti.
- Kalbant apie koncertus, kada pajaučiate, kad pasirodymas pavyko puikiai?
- Tik labai retais atvejais pasitaiko, kad kažkas nepavyktų. Nulipi nuo scenos ir jautiesi tokia išsisėmusi, kad net namo parvairuoti sunku. Mes kiekvieną dainą išgyvenam kartu su žiūrovais. Jaučiamės puikiai tuomet, kai jie šoka, dainuoja kartu. Nes, iš tiesų, scenos žmogus yra klounas, linksmintojas. Tavo pareiga yra pralinksminti žmogų, padėti jam atsipalaiduoti, pailsėti. Ypatingai mažesniuose miesteliuose, juk ten kur kas mažiau pramogų nei didmiesčiuose.
- Kaip važiuodamos namo po koncertų atgaivinate pavargusias mintis?
- Paprastai, kaip ir alkoholio, nevartojame kavos. Tačiau važiuodamos po koncertų visuomet stabtelime degalinėje Latte kavos. Ramiai gurkšnodamos šnekamės ir niekaip negalime išsišnekėti. Aptariame, kas koncerte pavyko gerai ir kas nelabai pavyko, ką reikėtų pakeisti. Su Alvyda esame labai žiauriai geros draugės, džiaugiuosi, kad atradome viena kitą. Visuomet turime apie ką pasišnekėti. Ne tik apie darbą, žinoma, ir apie asmeninius dalykus. Galiu sakyti, kad kiekvienas koncertas mums kaip pramoga.
- Viena atlikėja pasakojo, kad koncerto metu į ją sviedė šašlyko gabaliuką, kitam dainuojant teko atlaikyti kiaušinių karą. Ar „Sirenoms“ teko išgyventi kažką panašaus?
- Džiaugiuosi, kad nei „Kitokių“, nei „Sirenų“ istorijoje nebuvo nutikę nieko panašaus.
- Kaip manote, kodėl taip kartais atsitinka?
- Dėl netolerancijos ir alkoholio. Priklauso nuo to, kokiai publikai koncertuoji. Pavyzdžiui, klubuose, normalu, kad tavęs klausosi būrys įkaušusių žmonių. Šią vasarą net atsisakėme koncertuoti Palangos „Salūne“, nes ten neįmanoma... Yra tokių vietų, kuriose publikai niekaip negali „atiduoti savęs“, nes jauti begalinę demotyvaciją. Tik labai išgėręs arba netoleruojantis žmogus gali jausti tokį pyktį ir elgtis nesuvaldomai.
- Galbūt tai, kad koncertuojant neretai tenka matyti girtų žmonių kvailystes ir buvo paskata jums atsisakyti alkoholio?
- Iš tiesų, mane paskatino sveikesnio gyvenimo būdo troškimas. Prisipažinsiu, kad esu linkusi apvalėti ir na... aš tiesiog privalau laikytis atstumo nuo alkoholio. Alkoholis ne tik prisideda prie cukraus kaupimo organizme, bet ir degina smegenų ląsteles. Kažkada „Youtube“ pamačiau filmuką apie tai ir nusprendžiau padėti tašką. Man to nereikia. Galiu linksmintis ir be svaigalų. Ir tikrai nenutiko taip, kad atsisakius alkoholio atsisijojo draugai. Tereikia suprasti, kad vieniems atsipalaiduoti padeda vieni dalykai, kitiems – kiti.
