Visi norime tikėti, kad viskas bus gerai. Kai to neturime, skaitome horoskopus, finansines prognozes. Pastarųjų specialistas – ekonomistas ir finansų analitikas Gitanas Nausėda – priklauso geidžiamiausių pašnekovų sąrašui. Šįkart kalbiname jį apie vyriškumą ir finansus, aiškinamės, kas gebėtų uždirbti milijoną, kaip kiekvienas galime gelbėti Lietuvą, o interviu pabaigoje – žadėtoji viltinga prognozė.
Kas pagal jus yra vyriškumas?
Reakcija į aplinką, į tam tikrus įvykius, gebėjimas nepamesti galvos, išlikti ramiam, blaiviai analizuoti ir modeliuoti situaciją, nebūti įvykių tėkmės velkamam, sugebėti išlikti padėties šeimininku – tokios savybės, mano įsivaizdavimu, yra vyriškumo idealas, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš toks ir esu. (Nusijuokia.)
G. Nausėda (Fotodiena/ Roberto Dačkaus nuotr.)
Ką manote apie teiginį „Vyriškumas – tai pinigų kiekis kišenėje“?
Atleiskite, bet toks formulavimas atrodo primityvokas. Juk yra puikią karjerą darančių moterų, kurios galėtų savo piniginės turiniu užgožti ne vieną vyrą ir „nupirkti jį su visais priedais“. Jei žmogaus esmę matuosime pagal pinigų kiekį kišenėje, kas tada bus tas, kuris turi 20 litų? Mazgotė? Man toks kriterijus visiškai nepriimtinas. Vyriškumo apibūdinimą papildyčiau, kad tikras vyras turi tokį pinigų kiekį kišenėje, kurio niekas nepastebi. Mokėjimas ne tik uždirbti pinigus, bet ir elgtis su jais bei aplinkiniais atsakingai, nesukeliant diskomforto kitiems – svarbus dalykas.
„Pinigai gadina žmogų“. Tiesa ar melas?
Per dvidešimt metų Lietuva išgyveno skirtingas verslo kultūros formavimosi fazes. Buvo laikas, kai nemažai žmonių metėsi į prekybą metalais, vėliau tapo populiaru pelnytis iš abejotino turinio finansinių operacijų, pasinaudojant „skylėta“ finansinių institucijų priežiūra, tuomet atėjo investicinių čekių era, kurios metu kapitalas koncentravosi turtingiausių verslininkų rankose ir išsisklaidė „liaudinio kapitalizmo“ miražas. Tai buvo metas, kai žmonės greitai tapdavo milijonieriais, tačiau taip pat staigiai viską ir prarasdavo. Galima sakyti, 1991–1995 m. išgyvenome vaikišką rinkos ekonomikos raidos etapą, kai buvo apstu pavyzdžių, kaip „pinigai gadina žmones“. Ne vienam prakutusiam verslininkui pinigai buvo priemonė pademonstruoti savo išskirtinumą kitų žmonių atžvilgiu. Šiandien „muziką užsako“ jau nebe tie jaunuoliai, kurie važinėja BMW tamsintais stiklais, skeryčiojasi ir demonstruoja kitiems savo tariamą galybę. Mano nuomone, su tuo etapu atsisveikinome visiems laikams. Dabar kiti laikai. Tiems, kuriems pristigo išminties arba sėkmės, teko atsisveikinti su greitai uždirbtais pinigais, atėjo nauja verslininkų karta, kuri intelektualinėmis ir, drįsčiau teigti, moralinėmis savybėmis pranoko pirmtakus. Dabar sėkmę 99 proc. atvejų lemia ne trumpalaikės ir įžūlios aferos, o nuoseklus profesionalus darbas. Natūralu, kad dabartiniams verslininkams užtenka takto (išimčių visada galima rasti) neerzinti visuomenės savo turtais, išdidžiai žongliruojant jais krizės metu. Tiesa, vis dar stinga pagarbaus požiūrio ne tik į aplinkinius, bet ir į verslininko įmonėje triūsiančius samdomus darbuotojus. Manau, čia mums dar reikia šiek tiek laiko susitupėti.
Nepasakyčiau, kad pinigai savaime gali gadinti arba pagerinti žmogų. Mano akimis, jie tėra priemonė laisvei pasiekti. Tiesa, pinigai turi vieną prastą savybę – jų niekada nepakanka, ypač žmonėms, kurie turi fantazijos, kaip juos išleisti. Pats kartais pagalvoju: „Ir vėl trūksta. Na kiek galima? Kada nors gyvenime atsistosiu normaliai ant kojų ar ne?“ Bet tuomet suprantu, kad tai visiškai sveika būsena. Neduok Dieve, kada nors pajėgti įsigyti visko, ko tik įsigeidi, – akys apsiblaustų, siela aptingtų, nebežinotum, ko dar norėti. Būtų baisu.
Kita vertus, kai artimų draugų piniginės turinys labai skirtingas, formuojasi skirtingi poreikiai, atsiranda kita bendravimo terpė, keičiasi pažįstamų ratas, todėl neretai žmonės vienas nuo kito nutolsta. Nors kadaise abu draugai vaikščiojo tuščiomis kišenėmis, jie susvetimėja ne todėl, kad tas turtuolis būtų išpaikęs, „sugedęs“, bet tiesiog jo interesų laukas tapo kitoks.
G. Nausėda (Fotodiena/ Roberto Dačkaus nuotr.)
Esate buvęs tokioje situacijoje?
Nepriskirčiau savęs nei turtuoliams, nei skurdžiams, esu tarp minėtų kraštutinumų besiblaškantis vidurinės klasės atstovas. (Šypsosi.) Tad, manau, tokių istorijų man nėra nutikę. Gal kiti geriau pasakytų? Jei kartais gatvėje nepastebiu seno pažįstamo, tai nutinka ne dėl to, kad būčiau pasipūtęs, o todėl, kad nenešioju akinių (nors esu trumparegis nuo jaunumės).
Jūsų požiūris, kad pinigai šiandien nekeičia žmonių, kiek idealistinis. O kaipgi politikai, kurie atsidūrę valdžioje dažnai demonstruoja tai, ką vadintume „sugadino pinigai“?
Argi juos sugadina pinigai? Manau kitaip: mūsų tariamai demokratinė atrankos forma neveikia arba veikia blogai, todėl valdžioje atsiduria toli gražu ne geriausieji. Štai kur problema! Iš naujų žmonių, kurie ateina į politiką, mes dar truputį pažįstame vadinamuosius „šoumenus“, ir tai tik jų fasadą. Visi kiti politikos naujokai mums yra terra incognita. Jie ateina valdyti Lietuvos per partinius sąrašus, niekuo visuomenei nenusipelnę, nebent turėdami tam tikrų nuopelnų partijų vadukams. Staiga tie žmonės mums pasirodo viešai ir mes nusprendžiame, kokie jie blogi. O ar jie buvo geresni iki atėjimo? Veikiausiai ne, nors kiekvieno nepatikrinsi...
Tenka liūdnai konstatuoti, kad įžengus į trečiąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį politikų dalykinės ir moralinės savybės, švelniai tariant, negerėja. Palyginkime atkuriamąjį Seimą su dabartiniu – ryškus šuolis, deja, žemyn.
Kai kas teigia, kad tik tada, kai išspręsi vidinį konfliktą tarp pinigų ir sąžinės balso, sakančio, jog jie – blogis, gali pasiekti finansinę gerovę.
Sau pasakyti, kad pinigai savaime nėra blogybė, ir taip išsprendus vidinį konfliktą siekti jų užsidirbti – būtina, bet nepakankama sąlyga. Yra daug žmonių, kurie nori būti milijonieriais, vieną po kitos ryja knygas „Kaip tapti milijonieriumi“, bet taip jais ir netampa. Ko jiems trūksta? Mano įsitikinimu, neįmanoma tapti geru verslininku neturint ugnelės rizikuoti. Pažįstu daug žmonių, kurie yra labai tvarkingi, atsargūs, stengiasi nedaryti klaidų, bet jie niekada netaps verslininkais. Priežastis – nėra verslo, turinčio nulinę riziką. Nekalbu apie atvejus, kai turtingi tėvai išlepintam sūneliui pamėtėja milijoną kitą, kad šis „paeksperimentuotų“. Pastarasis net nesuvokia tikrosios tų pinigų kainos, todėl su tokiu iš dangaus nukritusiu kapitalu elgiasi drąsiai. Tačiau ar protingai?
Žinoma, gyvenimas yra pernelyg įvairialypis, kad jį galėtum įsprausti į a priori išmąstytas taisykles. Gal ir galima pamažu, žingsnis po žingsnio įsibėgėti be rizikos, tačiau anksčiau ar vėliau verslininkui teks daryti sprendimus, kurie bus susiję su neapibrėžtumu. Teks investuoti lėšas į tuos projektus, kurių grąža nėra garantuota, pradėti naują veiklą nebūnant tikram, kad tai pasiteisins, nežlugs. Nepaisant to, vis tiek tai daroma ir prisiimama nesėkmės rizika. Kaip minėjau, yra žmonių, kurie psichologiškai tam nepasirengę. Tuomet jokių sėkmės knygelių skaitymas nebepadės.
Esama ir tokių, kurie geba rizikuoti, bet neturi pradinio kapitalo ir nesulaukia artimųjų pagalbos. Jiems gali būti sunku startuoti, nors, kaip pastebėjau, vienaip ar kitaip tie žmonės prasimuša – kad ir sumokėję didelę kainą, jie atranda investicijoms būtinų lėšų ir savo tikslą pasiekia. Nors būtent ši kategorija žmonių dažnai vadovaujasi principu „tikslas pateisina priemones“. Tokių žmonių rasime ne tik versle, bet ir politikoje.
Idealus variantas – kai turi ir verslininko gyslelę, ir startui reikalingų lėšų. Yra dar viena kategorija žmonių, kurie darbštūs, intelektualūs, rafinuoti, bet jie niekada netaps verslininkais, nes jais ir nenori būti!
Ką rodo jūsų patirtis – su pinigais protingiau elgiasi vyrai ar moterys?
Negaliu kalbėti apie moteris apskritai, pirmiausia stebiu artimiausią aplinką – mane supa moterys, kurios pinigus naudoja labai protingai. Kalbu ne apie savo dukras. (Nusijuokia.) Žmona Diana racionaliai elgiasi su pinigais, mama taip pat man yra taupumo ir saikingumo pavyzdys. Kartais filmuose matau, kaip Holivudo gražuolės šluoja parduotuvių lentynas net nežvilgtelėdamos į kainos etiketę. Ar Lietuvoje taip būna? Girdėjau, kad kai kurios moterys negali išeiti iš parduotuvės be naujos batų poros, nes juos tiesiog dievina, bet pripažinkime – vidutinio statistinio lietuvio finansinės galimybės yra nepalyginti menkesnės nei vakariečio.
Ar lietuvės išlaidesnės nei vyrai? Man trūksta makroekonominės informacijos. (Nusijuokia.) Tad apibendrinimų daryti nedrįstu.
Didžiojoje Britanijoje nuo krizės mažiausiai nukentėjo bankai, kurių aukšto lygio vadovų buvo daug moterų. Islandijoje po krizės pagrindinių bankų valdymą perėmė moterys. Tikinama, kad vyrai finansų sektoriuje elgiasi karštakošiškai, neatsakingai, labiau linkę rizikuoti...
Visada atsargiai žiūriu į tokius apibendrinimus, grindžiamus dviem ar keliais pavyzdžiais, tačiau tai, matyt, logiška: moterims vis dėlto būdingas mažesnis polinkis į nepamatuotą riziką. Toks tarp vyrų dažniau pasitaikantis kaubojiškas mentalitetas leidžia susižerti gražaus pelno ekonominės gerovės metais, tačiau padėčiai staigiai pasikeitus lengva išvirsti iš balno.
Patyrinėkime atidžiau. Jei siekiama ilgu laikotarpiu įsitvirtinti rinkoje ir maksimizuoti pajamas, reikėtų surasti kaip galima daugiau klientų. Jų skaičius šalyje (mažoje Lietuvoje – ypač) yra ribotas. Norint ilgalaikės sėkmės, tuos klientus būtų neblogai paveržti iš konkurentų. Bankams, kaip ir kitoms verslo rūšims, taip pat būdinga kova dėl didesnės rinkos dalies. Besivaikant klientų kartais daromi tokie dalykai, kurių daryti nevalia. Pavyzdžiui, žūtbūt stengiantis pavilioti klientą, taikomos nepagrįstai liberalios kreditavimo sąlygos, menkinami užstato reikalavimai ir panašiai. Galbūt tas klientas nėra tiek finansiškai patikimas, jog galėtum sau leisti prabangą teikti finansines paslaugas tokiomis sąlygomis, tačiau ateitis juk atrodo šviesi! Ir, žiūrėk, tos rizikos akivaizdoje užmerkiamos akys. Taigi toks elgesys – ar karštakošiškumo rezultatas, ar ydingos motyvacijų sistemos pasekmė, kai kitaip ir negali elgtis, sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Manau, esama ir vieno, ir kito. Kiekvieno vadovo skirtingas temperamentas, nevienodos ambicijos, bet tikrai negalima sakyti, kad bankų sistemoje dirba vieni karštakošiai, kurie bankininkystę paverčia kažkokia kazino rūšimi. Galiausiai yra kolektyvinės sprendimų priėmimo procedūros, kur vienas žmogus negali tapti diktatoriumi ir primesti savo valią kitiems.
Pats esate darbe pasielgęs karštakošiškai?
Stengiuosi vengti karštakošiškumo tiesioginiame darbe, nes tai lemtų didelių reputacijos nuostolių, bet tai nereiškia, kad tokios savybės neturiu. Mano karštakošiškumas, temperamentas prasiveržia stebint sporto varžybas ar pačiam dalyvaujant jose. Profesinėje veikloje yra buvę ne karštakošiškumo, o veikiau lengvabūdiškumo, kai paskubėjau paskelbti informaciją iki galo nepatikrinęs duomenų. Vėliau rimtai pasikalbėdavau su savimi ir darydavau išvadas – iš klaidų būtina mokytis.
G. Nausėda (Fotodiena/ Alfredo Pliadžio nuotr.)
Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad padėtis Lietuvoje pagerėtų?
Nereikia galvoti apie esančius virš debesų dalykus, kad pagerintume situaciją. Dažniausiai tie veiksmai labai smulkūs ir atrodytų net neverti didesnio dėmesio. Antai gyvenamosios aplinkos sutvarkymas, t.y. užuot keiksnoję valdžią dėl užsnigto kiemo, paimkime kastuvą apsikuopti, pasikvieskime į talką kaimyną, pabendraukime. Kartais tiesiog akis bado nedidelis darbelis, kuris prašyte prašosi būti padaromas, bet jei jis yra už mūsų privačios erdvės ribų, numojame ranka – esą tai ne mūsų reikalas.
Kalbant apie asmeninių finansų sritį, kiekvienas susiduriame su faktu, kad pinigų visada trūksta, bet egzistuoja visiškai skirtingi šios problemos sprendimo būdai: vienas nedelsdamas karpo išlaidas, o kitas galvoja, kaip prasimanyti daugiau pinigų, imtis papildomo darbo ar panašiai. Yra žmonių, kurie gali gyventi tik kruopomis ar ryžiais ir taip spręsti problemą, bet tai yra fiziškai ir psichologiškai slegiantis kelias.
Visi trokšta prognozių ir pažadų, kad ateityje bus geriau. Ar galėtumėte pasakyti ką nors šviesaus ir viltingo?
Mes neįvertiname savęs. Tikrai esame pagarbos verta tauta, tačiau kartais pristingame savigarbos. Lietuviai nuo seno garsėja svetingumu, išmintimi, tolerancija, o jei reikia – ir lankstumu, sugebėjimu išlįsti pro rakto skylutę. Nepavydėkime kitoms tautoms, ko turime patys. Taip, mums šiek tiek nepasisekė istoriniu aspektu – gyvenome tarp kaimynų ilgais pirštais teritorijoms plėsti. Jie nuolat mėgindavo mus fiziškai ir dvasiškai okupuoti ir kartais tai jiems pavykdavo. Tokiu būdu praradome didelį tarpsnį savo istorijos, kurią galėjome pasukti kūrybos, o ne naikinimo vaga ir pasiekti daug daugiau. Vis dėlto tai nereiškia, kad praeitis nuolat atsikartos ir atvers senąsias mūsų žaizdas. Jeigu kai kurie Lietuvos istorijos lapai yra tamsūs, dar nereiškia, kad visa tautos knyga bus juoda, ypač tuštieji, dar neparašyti jos lapai. Pažvelkime, ką per tuos dvidešimt metų nuveikėme, kaip pagražėjo mūsų miestai ir miesteliai. Užsieniečiai, atvykstantys į Lietuvą, neretai daug geriau pastebi pažangą nei mes patys. Jei įgysime daugiau pasitikėjimo savimi, seksis kur kas geriau. Jeigu save ūdysime verkšlendami, kad esame visų nelaimingiausi, tokie ir būsime.
