Visi puikiai pamena tą mažą vaikų „Eurovizijos“ scenoje dainuojančią mergaitę. Eglutė su daina „Laiminga diena“ tąkart puikiai pasirodė ir iškovojo aukštą trečiąją vietą.
69
Visi puikiai pamena tą mažą vaikų „Eurovizijos“ scenoje dainuojančią mergaitę. Eglutė su daina „Laiminga diena“ tąkart puikiai pasirodė ir iškovojo aukštą trečiąją vietą.
Bet nuo to laiko prabėgo daug metų. Tiesa, nuo vaikystės tėvelių įskiepyta meilė muzikai niekur nedingo. Tiesa, šiandien jau dvidešimtmetė E. Jurgaitytė nė iš tolo nebeprimena mažos mergaitės.
REKLAMA
Ji užaugo tikra gražuole, bet vienas dalykas taip ir nepasikeitė. Ir toliau nuo jos veido nedingsta nuostabi šypsena, kuri galėtų priversti nusišypsoti net ir didžiausias niurzgas. Beje, mergina vos kiek daugiau kaip prieš mėnesį atšventė savo 20-ąjį gimatdienį.
Pamatykite, kaip Eglė atrodo šiandien – nuotraukų galerijoje:
Dar prieš jos 20-tąjį gimtadienį tv3.lt pasikalbėjo su Egle. Pateikiame interviu ištrauką:
- Prisiminkime pačią pradžią. Papasakok apie savo vaikystę ir kelią į muzikos garsų kupiną pasaulį.
- Mano visa vaikystė buvo muzikoje. Mane tėvai į muzikos pamokas nuvedė 3,5 metų ir iškart teko dalyvauti pirmajame koncerte, kačių parodoje. Buvo labai mielas renginys. O ketverių metų jau dalyvavau pirmajame konkurse . Muzika nuo pat pradžių užėmė svarbią dalį mano gyvenime. Kaip pasakojo tėvai, dar net nekalbėdama, jau skleisdavau garsus ir kažką sau suprantama kalba dainuodavau.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
Dar prieš pradinę mokyklą mane jau leido į muzikos pamokas. Suprantama, turėjau daug draugų, lakstydavome su jais kieme. Visa vaikystė buvo labai smagi, draugų būryje, smėlio dėžėje, lakstant po pievas. Aš gimiau ir augau Vilniuje. Truputi už miesto gyvenau, tai gal ne visai miesto mergaitė. Augau nuo pat vaikystės miškuose.
REKLAMA
O kas dėl muzikos, gal net ne tiek tėvai skatino, kiek pati labai norėjau. Man tėvai 18 metų proga sukūrė filmuką, kuriame buvo užfiksuoti kadrai, kaip dainuoju vaikystėje. Labai maloniai nustebino, nes pamačiau tai, ko tikrai neprisiminiau. Man tėvai net sakydavo, kad tyloje būdavau nerami. Užleisdavo muzikos plokštelę ar kasetę ir iškart nurimdavau, užmigdavau. Kaip ir minėjau, tik pradėjusi kalbėti jau niūniavau, atkartodavau dainas.
REKLAMA
Vaikų „Eurovizijos“ žvaigždutė užaugo – merginai jau 19 metų
- Pas mus visa giminė muzikuoja. Ir tėtis gitara pagroja. Gal nėra kažkokie labai rimti muzikantai. Bet visi kažkiek yra prisilietę prie muzikos – tai faktas. Ir iš mamos, ir iš tėčio pusės.
- Turi du brolius. Ar neskriausdavo?
- Aišku, vaikystėje visi draugiškai ir pasimušdavome (juokiasi – aut. past.). Jie buvo vyresni, todėl tikiu, kad jiems šiek tiek ir įkyrėdavau. Ir kai liepdavo mane prižiūrėti, tai, greičiausia, nebūdavo labai patenkinti. Bet broliai yra mano gyvenime labai didelė atrama. Labai didelis autoritetas. Patarimų ar pagalbos, tai kreipiuosi į brolius. Nuo vaikystės jie palikę labai gerą įspūdį.
- Kokie prisiminimai iš pirmojo pasirodymo scenoje?
- Pirmajame konkurse pavyko laimėti pagrindinį prizą. Pamenu, kad gavau tokią didelę pliušinę beždžionę. Tas žaislas buvo didesnis už mane. Iki šiol turiu. Pamenu, kad vos panešiau. Labai gilus prisiminimas.
REKLAMA
- Kokia buvo tavo pirmoji daina?
- Mano pirmoji muzikos mokytoja parašė dainą apie mane pavadinimu „Mergytė“. Ten buvo žodžiai, kad aš labai maža mergytė, jog labai prašau jūsų ploti. Buvo apie mane daina.
- Kuo būdama maža mergaite svajojai tapti, kai užaugsi?
- Mano vaikystės svajonės buvo nuo veterinarės iki astronomės, pilotės. Aišku, su muzika viskas. Muzikuojanti pilotė, muzikuojanti veterinarė (juokiasi – aut. past.). Visą laiką norėjau labai daug ką išbandyti. Ir dabar dar labai daug svajonių turiu. Myliu labai gyvūnėlius, nes norėjau juos gydyti. Man labai patinka astronomija. Galiu išeiti ir žiūrėti į žvaigždes. Miške augusi, dangus labai ryškiai matosi, todėl tikras malonumas. Aišku, šiuo metu pagrindinis klausimas – ką reikės studijuoti.
REKLAMA
- Lietuva puikiai prisimena plačiai besišypsančią mergaitę su dviem kasytėmis. Ar dar sugrįžti į tą šlovingą „Eurovizijos“ vakarą?
- Aišku, kad sugrįžtu. Tai buvo vienas laimingiausių vakarų mano gyvenime. Ne todėl, kad laimėjau trečią vietą. Bet jūs net neįsivaizduojate, kiek daug dirbau. Turėjau net po dvi-tris repeticijas per dieną. Viskas vyko pašėlusiu ritmu. Ir kai tas rezultatas buvo įvertintas – jaučiausi ypatingai. Tikrai, buvo neapsakomas jausmas. Šlove niekada nesimėgavau ir nesimėgausiu. Manau, kad šlovė yra labai labai tuščių žmonių reikalas. Visai kas kita, kai tu dirbi ir pasieki žmones, jų širdis – tada apima labai geras jausmas.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
- Kaip pavyko susitvarkyti su staiga užgriuvusiu dėmesiu?
- Pamenu, kad sulaukiau tikrai daug dėmesio. Turėjau turus po Lietuvą, kai važinėdavau po miestus ir miestelius, daug koncertavau. Aš to labai norėjau. Kai man atsivėrė tokie keliai, kad visa Lietuva mane galėjo išgirsti, buvo nerealu. Norėjau atiduoti visą energiją tiems žmonėms. Pamenu, kad po koncerto visada eidavau bendrauti su visais vaikais, kurie atėjo. Buvo nerealus jausmas. Nelaikiau, kad esu aukščiau už kitus. Tikėjau, kad dariau gerą kitiems ir man buvo smagu, kad manęs ateidavo pasiklausyti. Man buvo suteikta nereali galimybė, kad žmonės mane išgirstų.
REKLAMA
- Kaip pavykdavo susitvarkyti su įtampa scenoje?
- Kažkodėl dabar šiuo momentu prisimenu tik geras emocijas. Kažkokio jaudulio kaip ir nelabai buvo. Gal buvau per jauna ir nelabai supratau, ką reiškia, kad mane matys visas pasaulis. Man tai buvo tarsi žaidimas. Išėjau į sceną pasilinksminti. Man buvo žiauriai gera ir negalvojau, kad mane čia daug kas stebi. Sėmiausi iš visų energijos ir stengiausi ją atiduoti visas.
REKLAMA
- Turi daug pačių įvairiausių muzikinių apdovanojimų. Kuris vertingiausias?
- Sunku kažką išskirti. Net du kartus buvau tapusi konkurso „Vaikų balsas“ metų atlikėja. Tai buvo įsimintiniausi mano muzikos apdovanojimai. Net negalėjau patikėti, kad man taip pasisekė. Vaikai įvertino mane ir jaučiau, kad viską darau teisingai.
REKLAMA
REKLAMA
- Papasakok apie tai, kaip pradėjai modelio karjerą?
- Gal labiau ne karjera, o patirtis. Prasidėjo paauglystėje, 15-16 metų sulaukiau iš kelių modelių agentūrų pasiūlymus ateiti pas juos. Taip atsidūriau vienoje iš modelių agentūrų. Man buvo pačiai labai įdomu. Išbandžiau save keliose fotosesijose. Neblogai pavyko, bent man taip sekasi (juokiasi – aut. past.).
Taip nutiko, kad 15 metų išvažiavau vasarą dviem mėnesiams į Milaną. Ką galiu pasakyti? Man labai daug davė tie du mėnesiai. Buvo visiška savarankiško gyvenimo mokykla. Ten pati turėjau viską dėliotis.
Jaučiausi atsidūrusi visiškai kitoje aplinkoje, kurios tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad man taip atsitiks. Bet tikrai nebuvo ašarų ir neskubėjau grįžti namo. Per šią kelionę labai sutvirtėjau. Įgijau labai geros patirties. Man Italija labai patiko, jos kultūra, maistas.
Labai įsiminė tie du mėnesiai. Jie buvo neapsakomi. Aišku, buvo ir sunkių akimirkų. Būdavo visko. Bet grįžau labai patenkinta. Tačiau po to pagalvojau, kad galbūt man pakanka tų kelionių, kurios susijusios su modeliais. Pamačiau, pabuvau, pajaučiau, bet vėliau supratau, kad tai gal nėra visiškai man.
REKLAMA
Gal norėjau dar kažką naujo išbandyti. Tad toliau į tą modelių pasaulį nebelindau. Tiesa, Lietuvoje iki šiol tenka dalyvauti fotosesijose. Bet čia daugiau dėl patirties. Sekėsi, patiko, bet paragavau ir užteko.
- Kokia yra didžiausia tavo silpnybė, kuriai negaili pinigų?
- Gal net ne materialius dalykus išskirčiau. Labiausiai mėgstu leisti pinigus kelionėms. Kelionės – naujiems pojūčiams, o daiktai yra daiktai. Reikia daugiau pojūčių, kažkokios patirties. Todėl man pojūčiai yra žymiai vertingesni.
- Ar esi kritiška savo išvaizdai?
- Kai patekau į modelių pasaulį, tai man irgi teko svorį mesti, nes taip buvo pasakyta. Jaudindavausi, griežčiau prisižiūrėdavau, ką valgau. Atrodydavo, kad ateini ir jauti tiesioginę konkurenciją. Mąstydavai, kad gal kurią kitą pasirinks. Bet po kelionės į Milaną supratau, kad reikia labiau save mylėti, saugoti sveikatą ir nealinti organizmo. Žymiai naudingiau būti laimingam ir sveikam. Tuo tarpu darbas ant podiumo turi specifinių reikalavimų.
- Ką galėtum pasakyti apie moterims taikomus išvaizdos standartus?
- Labai džiugu, kad Europoje keičiasi standartai ir nebereikia tų „kauliukų“, „pagaliukų“. Juk grožis slypi ne tame. Smagu, kad vis daugiau dėmesio kreipiama į sportuojančias, dailias merginas, kurioms nereikia badauti, kad atitiktų kažkokius tai sunkiai suvokiamus standartus.
