Praėjusiais metais prancūzų laidų vedėjas Stéphane'as Bernas komentavo „Eurovizijos“ dainų konkursą, kai gavo skubų pranešimą iš Emmanuelio Macrono. Balsavimas artėjo, o prancūzė Barbara Pravi buvo antroje vietoje, tačiau sklandė kaltinimai, kad Italijos lyderių Måneskin dainininkas Damiano Davidas per didįjį finalą vartojo kokainą.
„Tai buvo didelė, didelė netvarka, – prisimena Bernas. – Gavau tiek daug žinučių į savo mobilųjį telefoną – net vieną iš Prancūzijos prezidento, kad Måneskin turi būti diskvalifikuoti. Jis rašė: „Prašau, tu turi ką nors padaryti“.
Prancūzijos Europos reikalų ministras, dalyvavęs Roterdame konkurse, man taip pat atsiuntė žinutes: „Ką turėtume daryti? Ką daryti? Prašau ką nors padaryti“. Bet ką aš galėjau padaryti? Aš ne vedėjas. Aš nesu „Eurovizijos“ prezidentas!“ – pasakojo jis BBC.
Taip atsitiko, kad konkursą organizuojančio EBU prezidentas taip pat yra kilęs iš Prancūzijos. Jis patarė visiems išlikti ramiems. „Delphine Ernotte sakė, kad jei laimėsime, norime būti nugalėtojais pagal nuopelnus, o ne dėl to, kad kažką diskvalifikavome iš pirmosios vietos“, – sako Bernas. „Taigi mes dėl to nekėlėme jokio triukšmo ir neprotestavome“.
Måneskin lyderis vėliau atliko narkotikų testą, kuris pasirodė neigiamas. Tačiau Bernas niekada nepamirš jo prašymo nutraukti „Euroviziją“ prezidento Macrono paliepimu.
„Jis visada žiūri „Euroviziją, – juokiasi laidų vedėjas – transliuotojų legenda, kuris įkūrė ir prancūzišką „National Trust“ versiją. – Tai labai patriotiškas dalykas.“
Deja, bet prezidento kanceliarija neatsakė į BBC prašymą pakomentuoti šią istoriją. Bernas pasakoja apie konkursą nuo 2010 m., atlikdamas Grahamo Nortono vaidmenį penkiems milijonams prancūzų žiūrovų. Kiekviena šalis komentuoja skirtingai, todėl prieš šių metų konkursą Turine paprašėme kelių pasidalinti savo prisiminimais iš „Eurovizijos“. Ir nors niekas kitas nebuvo didelio diplomatinio incidento centre, jie visi turėjo unikalių istorijų, kuriomis galėjo pasidalinti.
Štai savo prisiminimais pasidalinti sutiko Vokietijos komentatorius Peteris Urbanas.
Kiek laiko dalyvaujate „Eurovizijoje“?
Komentatoriaus darbą Vokietijos televizijoje pradėjau dirbti Dubline 1997 m., tad šiemet sukaks 25 metai.
Ar galite apibūdinti, kokios yra komentarų kabinos?
Prakaituota medinė dėžė su priekiniu langu ir vienu ar dviem šoniniais langais, jei pasiseks. Ten yra stalas su įranga ir ekranu bei skylė lubose ventiliacijai – tiek.
Kaip susidorojate su tokiu dalyku kaip scenos invazija per Surie pasirodymą 2018 m.?
Buvau nustebęs, kaip ir visi kiti, bet apie dainą nekalbėjau. Vėliau aprašiau sceną ir paminėjau, kaip neįtikėtinai šauniai dainininkė susidorojo su avarija.
Ar tarp laidų vedėjų iš skirtingų šalių yra kokia nors konkurencija?
Visai ne, priešingai. Nemažai iš mūsų pažįstame vieni kitus metus ir labai džiaugiamės, kai vėl susitinkame. Padedame vieni kitiems juokais, naujienomis ir informacija, visada tvyro be galo draugiška atmosfera, jokios konkurencijos. Aš esu gana artimas su Marty Whelan iš Airijos ir savo vokiškai kalbančiais kolegomis Andy iš Austrijos ir Svenu iš Šveicarijos.
Kokia tavo blogiausia „Eurovizijos“ patirtis?
2014-aisiais Danijos organizatoriai bandė būti juokingi ir praktiškai pajuokavo komentatorius. Priešais mūsų langus sprogo netikėti fejerverkai, kurie mane taip sukrėtė ir išgąsdino, kad tiesioginiame eteryje sušukau "Velnias, ar jie bando mus nužudyti!"
Kaip manai, kas laimės šiemet?
Manau, kad Samas Ryderis iš Jungtinės Kralystės turėtų laimėti. Taip pat linkiu ir tikiuosi, kad drąsūs ukrainiečiai sulauks didžiausio palaikymo ir solidarumo iš visų – vedėjų, publikos, menininkų, komentatorių – tiek laidos metu, tiek po jos, kad padėtų kovoti su Rusijos agresija.
Taip pat į klausimus atsakė ir ukrainiečių komentatorius Timuras Mirošnyčenko.
Kiek laiko kometuojate Euroviziją?
Septyniolika metų. Tai daugiau nei darbas, tai mano religija, mano gyvenimas. Eurovizijai ruošiuosi visas 365 dienas per metus.
Tai reiškia, kad jūs komentavomte, kai Verka Serduchka ir Ani Lorak sunkiai priartėjo prie pergalės. Kaip reagavote, kad jūsų šalis užima antrąją vietą?
Na, tais 2008 metais, kai Ani Lorak užėmė antrąją vietą, manau, kad Rusija išpirko jų pergalę. Žinoma, visada yra kaltinimų dėl politinio balsavimo.
Ar Ukraina sulaukia kokios nors pagalbos iš savo kaimynų?
Šiemet ar istoriškai?
Na, šiais metais visi mano, kad Ukraina laimės.
Net jei aš dainuočiau?
Norėčiau tai pamatyti!
Na, gal po 10 ar 20 metų! Turbūt keista galvoti apie šių metų konkursą, kol mano šalis yra puolama. Šiek tiek keista. Tačiau Kijeve šiuo metu tai gana įprasta. Žinoma, niekada nežinai, iš kada ir iš kokios pusės gausi raketų. Komentuosiu iš Lvivo. Paprastai tai būtų Kyjivas, bet Rusija trečią ar ketvirtą [karo] dieną apšaudė mūsų televizijos stotį.
2016 m. patyrėte Ukrainos pergalę su Jamala. Kai tai atsitiko, išlaikote ramybę, ar ėjote iš proto?
O, tai buvo beprotiška. Žinoma, tu išprotėsi! Prisimenu, kad tais metais Stokholme komentarų kabinoje rėkiau. Labai garsiai, labai. Po kelių sekundžių atsidarė durys ir kažkas iš EBU komandos pasakė: „Ruoškitės. Turime eiti į sceną“, nes „Eurovizijoje“ yra tradicija, kad komentatorius duoda pirmąjį interviu su jų nugalėtoju. Prireikė gal trijų ar keturių minučių iki scenos iš komentarų kabinos ir per šias tris ar keturias minutes visą savo gyvenimą išvydau dar kartą.
Koks tavo komentavimo stilius?
Manau, kad turi būti žiūrovo balsas. Taigi aš žiūriu serialą kaip eilinis žiūrovas, su kompetencija. Bet žiūrovai namuose turi gražesnes vietas, tiesa? O taip. Kabinos nedidelės, gal vienas metras metras. Išimtis buvo 2007 m. Serbija. Tais metais savo kabinoje turėjau dušą, virtuvę ir kambarį kam nors kitam! Tikrai labai geros sąlygos.
