Esperanto kalba nuvedė į Vietnamą

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis es­pe­ran­ti­nin­kas Ze­no­nas Sa­ba­lys vie­nuo­li­ka die­nų vie­šė­jo Viet­na­me, kur vy­ko 97-asis es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­sas. „Viet­na­mas – ša­lis, ku­rios taip ir ne­sup­ra­tau“, – šyp­so­si šiau­lie­tis.

Es­pe­ran­to kal­ba do­mi­si jau­ni­mas

Reng­da­ma­sis ke­lio­nei, Z. Sa­ba­lys Šiau­liuo­se už­su­ko į vie­ną iš tu­riz­mo agen­tū­rų su­ži­no­ti, kiek kai­nuo­ja vi­za į Viet­na­mą. Iš­gir­do: už vi­zą dviem sa­vai­tėms tek­tų pa­klo­ti 470 li­tų, mė­ne­siui – 530 li­tų.

Z. Sa­ba­lys pa­klau­sė pa­ty­ru­sių ke­liau­to­jų pa­ta­ri­mo ir vi­zą už­si­sa­kė in­ter­ne­tu. Išk­vie­ti­mas į ša­lį kai­na­vo 21 do­le­rį, ae­rod­ro­me rei­kė­jo su­mo­kė­ti dar 25 do­le­rius.

Šiau­lie­čio ke­lio­nės tiks­las bu­vo 97-asis es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­sas, ku­ria­me da­ly­va­vo 897 es­pe­ran­ti­nin­kai iš 62 ša­lių. Tarp jų – trys lie­tu­viai.

Z. Sa­ba­lys bu­vo įga­lio­tas Pa­sau­li­nės es­pe­ran­ti­nin­kų są­jun­gos ko­mi­te­te pa­keis­ti Lie­tu­vos es­pe­ran­ti­nin­kų są­jun­gos pre­zi­den­tą Po­vi­lą Je­go­ro­vą.

Šių me­tų kong­re­so ski­ria­ma­sis bruo­žas, pa­sak Z. Sa­ba­lio, bu­vo jau­ni žmo­nės. Lie­tu­vo­je at­virkš­čiai: es­pe­ran­ti­nin­kų ju­dė­ji­mas sens­ta.

Z. Sa­ba­lio tei­gi­mu, Viet­na­mas, Ki­ni­ja į es­pe­ran­to kal­bą žiū­ri la­bai pa­lan­kiai – ši kal­ba jiems yra kaip lan­gas į pa­sau­lį.

Į kong­re­so ati­da­ry­mo šven­tę, vy­ku­sią Moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­te, da­ly­viai žen­gė rau­do­nu ki­li­mu. Me­ni­nė­je pro­gra­mo­je į akis kri­to dau­gy­bė rau­do­nų vė­lia­vų: taip ati­duo­da­ma duok­lė san­tvar­kai, pa­gar­ba par­ti­jai.

Kong­re­so da­ly­viams bu­vo su­reng­tas iš­kil­min­gas mies­to me­ro priė­mi­mas, ku­ria­me da­ly­va­vo ke­li šim­tai sve­čių.

Kong­re­se Z. Sa­ba­lys klau­sė­si ir bi­čiu­lio ra­šy­to­jo aust­ra­lo, ket­ve­rius me­tus gy­ve­nu­sio Lie­tu­vo­je bei dės­čiu­sio es­pe­ran­to kal­bą, pa­skai­tos apie Tas­ma­ni­jos abo­ri­ge­nus. Tas­ma­ni­jos te­ma Z. Sa­ba­lį su­do­mi­no ir dėl ten dir­bu­sio šiau­lie­čio ke­liau­to­jo, fo­tog­ra­fo, gam­to­sau­gi­nin­ko Ole­go Tru­cha­no.

Chao­se – tvar­ka

Iš vie­nuo­li­kos Z. Sa­ba­lio vieš­na­gės die­nų Viet­na­me tris teš­vie­tė sau­lė. Bet karš­tis tvoks­da­vo, tem­pe­ra­tū­ra va­ka­re nu­kris­da­vo tik iki 32 laips­nių. Drėg­mė – 85 pro­cen­tai.

„Išei­ni lau­kan, ir kva­pą uži­ma“, – šyp­so­si Z. Sa­ba­lys.

Pir­mą­sias dvi die­nas į kong­re­so rū­mus es­pe­ran­ti­nin­kas ėjo pės­čias. Bė­da, kad ša­li­gat­viais bu­vo tie­siog neį­ma­no­ma ženg­ti: jie už­sė­sti žmo­nių, užim­ti pre­ky­ba ir res­to­ra­nais. Vi­si ju­da kaip skruz­dės. Prie įstai­gų įstai­gė­lių cen­ti­met­rų tiks­lu­mu su­sta­ty­ta be­ga­lė mo­to­ro­le­rių. Tad ei­ti tek­da­vo va­žiuo­ja­mą­ja da­li­mi.

„Dvi­ra­čių be­veik ne­ma­čiau. Vien mo­to­ro­le­riai. Jie rie­da ir ten, kur tu­rė­tų vaikš­čio­ti pės­tie­ji. Sank­ry­žo­se la­vi­na pa­si­lei­džia. Kai ku­rie mo­to­ro­le­rių vai­ruo­to­jai ant vei­dų dė­vi kau­kes, taip sau­go svei­ka­tą. Nes ei­da­mas jau­ti, kad kvė­puo­ji iš­me­ta­mo­sio­mis du­jo­mis“, – sa­ko Z. Sa­ba­lys.

Pir­mo­sio­mis die­no­mis šiau­lie­tis bi­jo­jo pe­rei­ti per gat­vę. De­gan­ti ža­lia švie­so­fo­ro švie­sa dar ne­reiš­kė, kad pa­vyks. „Bet at­krei­piau dė­me­sį, kad nė­ra jo­kios ava­ri­jos. At­ro­do, ma­ši­nos kak­to­mu­ša su­si­durs, bet iš­la­vi­ruo­ja! Ir ta­ve pa­tį ap­va­žiuo­ja!“ – ste­bi­si šiau­lie­tis.

Vie­ti­niai bend­rau­ti ne­bi­jo

Viet­na­mą Z. Sa­ba­lys va­di­na są­ly­gi­nai nau­ja vals­ty­be. „Ži­no­ma, is­to­riš­kai vals­ty­bė – la­bai se­na, 1945 me­tais pa­skel­bu­si ne­prik­lau­so­my­bę nuo pran­cū­zų. Bet pa­skui pra­si­dė­jo ka­ras su ame­ri­kie­čiais. Ke­lios kar­tos nie­ko ki­to ne­da­rė, tik ka­ria­vo. O da­bar 30 me­tų vals­ty­bę rei­kia kur­ti. Jie pa­si­rin­ko pa­na­šų ke­lią į ki­nų“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Z. Sa­ba­lio aki­mis, nors Viet­na­mas – so­cia­lis­ti­nė vals­ty­bė, va­do­vau­ja­ma ko­mu­nis­tų par­ti­jos, bet pa­kan­ka­mai li­be­ra­li.

Bend­rau­da­mas su vie­tos gy­ven­to­jais ir ste­bė­da­mas ap­lin­ką, šiau­lie­tis re­ži­mo ir at­šiau­ru­mo ne­jau­tė: viet­na­mie­čiai šyp­so­si, ne­bi­jo bend­rau­ti, gat­vė­se uni­for­muo­ti žmo­nės ne­kri­to į akis. Tik kar­tą sve­čių ko­lo­ną ly­dė­jo ka­riš­kiai.

Kai­nos ne­si­kan­džio­ja

Viet­na­mas, pa­sak es­pe­ran­ti­nin­ko, nė­ra bran­gi ša­lis. 1 do­le­ris pri­lygs­ta 20 tūks­tan­čių don­gų, tad šiau­lie­tis čia bu­vo ta­pęs mi­li­jo­nie­riu­mi.

Vieš­bu­ty­je bu­vo ga­li­ma at­si­skai­ty­ti do­le­riais, ki­tur – tik vie­tos va­liu­ta. Tak­si kai­na pri­klau­so nuo įmo­nės ka­te­go­ri­jos. Vai­ruo­to­jas įjun­gia tak­so­met­rą, labai tiks­liai at­si­skai­to, bet mies­to sve­čius ga­li pa­va­ži­nė­ti ir ne tie­siau­siais ke­liais.

Va­žiuo­da­mas 40 ki­lo­met­rų iš oro uos­to į vieš­bu­tį, Z. Sa­ba­lys pa­klo­jo 35 do­le­rius, o grįž­da­mas – tik 15 do­le­rių.

Gat­vė­je viet­na­mie­čiai tu­ris­tų už ran­kų ne­graibs­to ir įky­riai pre­kių ne­siū­lo. Tik jei ei­ni pro ka­vi­nę, pa­kvie­čia.

Jau pa­tį pir­mą va­ka­rą Z. Sa­ba­lys nu­spren­dė pa­va­ka­rie­niau­ti vie­tos res­to­ra­ne. Su­si­pa­ži­nęs su šei­mi­nin­kais, per­pra­tęs me­niu, šiau­lie­tis vis su­grįž­da­vo į šią vie­tą.

Pie­tūs su vie­tos alu­mi čia kai­nuo­da­vo 4–5 do­le­rius.

Vieš­bu­tis su pus­ry­čiais pa­rai at­siei­da­vo maž­daug 40 li­tų. Vieš­bu­tis tvar­kin­gas, tik sa­ni­ta­ri­nė įran­ga jau ne­be­nau­ja. Kam­ba­rys – di­de­lis, su kon­di­cio­nie­riu­mi, du­šu, te­le­vi­zo­riu­mi.

Ne­pa­to­gu­mų, juo­kia­si Z. Sa­ba­lys, ga­li kil­ti aukš­tes­niam ir stam­bes­niam eu­ro­pie­čiui. Lau­ko ka­vi­nių kė­du­tės, au­to­bu­so sė­dy­nės ir net vieš­bu­čio sa­ni­ta­ri­niai maz­gai pri­tai­ky­ti ma­žiems žmo­nėms.

Ar­ba­tos ar ka­vos?

Z. Sa­ba­lys pa­vai­ši­na lauk­tu­vių par­vež­ta ža­lią­ja Viet­na­mo ar­ba­ta. Stip­rus aro­ma­tas, sod­rus sko­nis. „Tik­ra ar­ba­ta“, – šyp­so­si es­pe­ran­ti­nin­kas.

Pa­dė­ti įsi­gy­ti ar­ba­tos jis pa­pra­šė kong­re­se dir­bu­sių sa­va­no­rių – es­pe­ran­tiš­kai kal­bė­ju­sių stu­den­čių.

Jos sve­čiui pri­myg­ti­nai siū­lė pirk­ti ne ar­ba­tą, o ka­vą. „Jos nie­kaip ne­sup­ra­to, ko­dėl ne­no­riu ka­vos. Pa­si­ro­do, ge­riau­sia ka­va lai­ko­ma Bra­zi­li­jos ir Viet­na­mo“, – sa­ko Z. Sa­ba­lys.

Žvilgs­nis iš Viet­na­mo į Šiau­lius

„At­ro­dy­tų, Viet­na­mas – at­si­li­ku­si ša­lis. Anaip­tol. Dau­ge­ly­je sri­čių jie mus pra­len­kę. Tech­no­lo­gi­jos – mo­der­niau­sios, tik at­si­li­ku­si in­ži­ne­ri­nė inf­rast­ruk­tū­ra, gat­vė­se – lai­dų vo­ra­tink­liai“, – pa­sa­ko­ja Z. Sa­ba­lys.

Šiau­lie­tis Viet­na­me pa­ste­bė­jo ne­ma­žai už­sie­nio fir­mų. Į gim­ti­nę su ka­pi­ta­lu grįž­ta viet­na­mie­čiai, emig­ra­vę ka­ro me­tu. Ša­lį pa­sie­kia ir ko­rė­jie­čių, ja­po­nų in­ves­ti­ci­jos.

Mies­to ar­chi­tek­tū­ra – itin įvai­ri. Per­si­pi­na mo­der­nūs pa­sta­tai, ko­te­džai, pran­cū­zų lai­kų pa­vel­das bei pa­sta­tai „dan­tys“ – aukš­tas po aukš­to be jo­kių tai­syk­lių aukš­tyn lip­do­mi sta­ti­niai.

Z. Sa­ba­lys pa­sa­ko­ja, kad vi­siems bu­vo įdo­mu, kur yra Lie­tu­va. Vieš­bu­ty­je sa­vo ša­lį šiau­lie­tis pa­ro­dy­da­vo že­mė­la­py­je.

Ka­vi­nu­kė­je, ku­rio­je įpras­tai val­gy­da­vo, viet­na­mie­tė at­si­ne­šė ne­šio­ja­mą kom­piu­te­rį, kad su­ras­tų Lie­tu­vą ir Šiau­lius. Per „Goog­le“ že­mė­la­pį abu ap­žiū­rė­jo ne tik Šiau­lių ka­ted­rą, bet ir Z. Sa­ba­lio na­mo sto­gą, ga­ra­žą ir uoš­vės na­mo fa­sa­dą.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ